Kol vyresniems tai kelia nerimą ar net siaubą, Y kartos atstovai atvirai sako – savo gyvenimą dėlioju kaip noriu, pasaulis keičiasi ir kalbos apie taupymą ar kaupimą „juodai dienai“ tėra atgyvena. Tokį kategorišką požiūrį kvestionuoti, pateikti argumentus „už“ ir „prieš“ labai sunku, nes tą pačią minutę būsi „nurašytas“ kaip moralizuotojas, kurio net neverta pradėti klausytis. Dėl to problema, kaip susikalbėti, komunikuoti apie finansus bei jų planavimą, yra kur kas didesnė nei atrodo: į viršų rankas jau kelia ir žiniasklaida, paprastai randanti kelius į skirtingų auditorijų širdis.
Nori supykdyti Y kartą? Pradėk su ja kalbėti apie taupymą pensijai. Taip finansinės informacijos tinklapis „Market Watch“ pernai apibūdino socialiniuose tinkluose kilusią reakciją į Bostono įmonės „Fidelity Investment“ sudarytas taupymo rekomendacijas. Pasipiktinimo banga nepraslydo pro akis „Huffington Post“, „BuzzFeed“ ir net „Business Insider“.
Paminėsiu vieną iš jaunąją kartą papiktinusių rekomendacijų. Pasak „Fidelity Investment“, jei per metus jaunas žmogus uždirba 50 tūkst. JAV dolerių, iki 30 metų savo sąskaitoje jis jau turėtų turėti 50 tūkst. JAV dolerių santaupų. Palyginti su tuo, nuosaikus kaupimas pensijai Lietuvoje nuo algos kas mėnesį atsidedant 3% atrodo kaip vaikų žaidimas.
Tačiau tai, kad Y karta smarkiai skiriasi nuo ankstesniųjų, yra tikra tiesa. Ir štai kodėl:
1. Y karta neskuba siekti visiško finansinio savarankiškumo ir viena iš galimų tokio elgesio priežasčių gali būti užsitęsęs gyvenimas kartu su tėvais. Eurostato duomenimis, 20-24 metų amžiaus grupėje 2016 metais 79,7% jaunų vyrų ir 67,6% jaunų moterų gyveno su tėvais. 25-29 metų amžiaus su tėvais gyvenančių vyrų ir moterų dalis buvo atitinkamai 46,6% ir 30,7%.
2. Y karta yra nemaža dalimi priklausoma nuo savo tėvų finansiškai. Amerikos atestuotų buhalterių institutas (angl. American Institute of Certified Public Accountants) per apklausą pastebėjo įdomių aspektų. Kas antras šios kartos atstovas yra finansiškai remiamas tėvų, kas ketvirtas – vėluoja apmokėti sąskaitas. Ir net 75% nori tokių pat drabužių, automobilio ar technologinių įrenginių, kokius jau turi jų draugai.
3. Kaip bežiūrėsi, tačiau ir patys jaunuoliai neskuba kurti šeimos, kuri yra vienas iš svaresnių argumentų imti rūpinti tokiais šeimyninio gyvenimo atributais kaip nuosavas būstas, šeimos reikmėms pritaikytas automobilis ir panašiai. Europos Sąjungoje pirmą kartą tuokiamasi apie 30 metų amžiaus. Vėliau pasiėmus paskolą atitinkamai sutrumpėja ir laikas, per kurį ją tenka grąžinti. Atsižvelgiant į faktą, jog 7 iš 10 Europos Sąjungos gyventojų gyvena nuosavame būste, nepanašu, kad noras turėti nuosavą būstą greitai išblės, užleisdamas vietą nuomos alternatyvai.
4. Y karta yra ne tik technologiškai išprususi, bet ir laikoma viena geriausiai išsilavinusių. Vis dėlto daugybė ekspertų atkreipia dėmesį, kad būtent ši karta neužsibūna vienoje vietoje ir dažnai keičia darbus, vis bandydama ką nors naujo. Būtent intensyvaus jaunų žmonių migravimo dėka darbuotojų kaitos rodikliai kyla į vis naujas aukštumas, o vadinamasis „šmėklinėjimas“ (angl. ghosting), arba neatėjimas į darbo interviu ar atlikti paties darbo, darbdavius varo į neviltį.
5. Prognozuojama, kad Y karta potencialiai turės blogą, o gal net patį prasčiausią pensijų scenarijų nei ankstesnės kartos. Todėl ir socialinė atsakomybė gali įgauti kitą prasmę – kaip būtinybę pasirūpinti savo ateitimi, kol dar laikas. Čia vėl galima atsigręžti į statistiką. 2016 metais Europos Sąjungoje 12% jaunuolių 15-24 metų grupėje ir 19% jaunų žmonių 25-29 amžiaus grupėje nei dirbo, nei mokėsi. Tai reiškia, kad gana didelė dalis jaunimo yra neužimta ir neintegruota į darbo rinką, o ir šalių biudžetų galimybės anaiptol ne beribės.
Bet gal pensija net neateis? Tikėtina, kad ne tik ateis, bet joje teks pagyventi apčiuopiamą laikotarpį, arba porą dešimtmečių. Šiemet į pensiją išėjęs Lietuvos gyventojas, tikėtina, pensininku bus vidutiniškai net 18 metų. O dabartinis trisdešimtmetis – jau beveik 23 metus.
Neturint santaupų išėjimas į pensiją gali tapti šuoliu nuo tramplyno, ant kurio yra Y kartos laisvė, galimybės, savirealizavimas, kelionės ir džiuginantys daiktai, į svarbiausių sąskaitų apmokėjimo rūpesčius. Štai kodėl dar labai tolimą dilemą dėl pajamų šaltinių jau reikėtų pradėti narplioti ir apsvarstyti finansiškai neskausmingą 3% kaupimą senatvei.
Demografiniai iššūkiai ir jaunosios kartos kitoniškumas verčia ieškoti atsakymo į klausimą, kaip motyvuoti jaunimą, kad jis nemotų ranka į finansinį savo ateities planavimą. Nes pajuokavimas „dabar gyvenk, taupyk vėliau“ gali atsisukti dar neregėtais finansiniais iššūkiais tiek asmeniškai, tiek valstybės mastu.
