Vieni didžiausių mūsų šalies pažangos variklių iki šiol buvo užsienio partnerių iškelti kriterijai, kuriuos privalu atitikti siekiant narystės vienoje ar kitoje organizacijoje. Tačiau po to, kai prisijungėme prie turtingųjų klubu vadinamos Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO), naujo, aiškaus ir visiems priimtino tikslo, regis, jau kurį laiką neturime. Taigi dabar didžiausias ir svarbiausias darbas – jį rasti.
Kokia bus nauja pažangos kartelė, kurią pasiekti turės Lietuva? Atsakyti į šį klausimą ir suvienyti jėgas dėl konkretaus tikslo bus svarbiausias galvosūkis, kurį išspręsti turės mūsų visų išrinktas vadovas – naujasis šalies prezidentas.
Valstybės valdyme gausu paralelių su vadovavimu verslo įmonei. Abiem atvejais naujam vadovui atitenka užduotis nuraminti įsisiūbavusias aistras, suderinti skirtingų interesų grupių poreikius ir suvienyti jas bendram darbui. Tai apima būtinybę išklausyti ir išgirsti visas nuomones, atsakyti į kylančius prieštaravimus, o priėmus galutinį sprendimą – užtikrinti nuoseklų ir vieningą visų grupių darbą.
Naujam vadovui siekiant sklandžiai perimti verslo įmonės vairą itin svarbios būna pirmosios dienos ir ankstesnių vadovų, akcininkų bendros pastangos perduoti darbus – supažindinti jį su situacija, padėti perprasti vykstančius procesus. Gera pradžia versle gali reikšti net iki 30 proc. tolesnės sėkmės. Akivaizdu: ne mažiau svarbi ji ir perimant patį aukščiausią – šalies vadovo – postą.
Strateginių tikslų svarba
Per beveik trisdešimtmetį nepriklausomybės Lietuva nuosekliai kūrė savo sėkmės istoriją – visi kartu per palyginti trumpą laiką užpildėme ilgą pasiekimų sąrašą. Prie spartaus šalies vystymosi didele dalimi prisidėjo išorinės priežastys. Siekdami Nepriklausomybės, vėliau narystės NATO, Europos Sąjungoje, euro zonoje, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje turėjome susivienyti, dirbti išvien ir išpildyti aiškius bei tikrai aukštus išorinių partnerių mums iškeltus reikalavimus.
Paskutiniai pavyzdžiai: stodami į euro zoną turėjome atitikti vadinamuosius Mastrichto kriterijus, keliamus kainų stabilumui, viešiesiems finansams, valiutos kursui ir ilgalaikėms palūkanų normoms. Siekiant prisijungti prie Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, teko greitai ir efektyviai įvykdyti šalies ūkiui reikalingas reformas. Tarp jų, pavyzdžiui, valstybės valdomų įmonių stebėtojų tarybų ir valdybų savarankiškumo didinimas, šių kolegialiųjų organų depolitizavimas.
Esu tikras, kad būtent užsienio partnerių keliami reikalavimai skatino skirtingas pažiūras turinčias politines partijas susitelkti ir siekti bendrų tikslų, visai kaip verslo įmonėse bendri KPI’s skatina išeičių ieškoti skirtingas atsakomybes turinčius skyrius. Žinoma, priklausomai nuo politinių susitarimų šalies viduje, trumpuoju laikotarpiu šaliai nubraižytas kelias galėjo šiek tiek skirtis, suktis į vieną ar kitą pusę.
Tačiau ilguoju laikotarpiu jis vis tiek vedė į reikalingus pokyčius, narystę autoritetingose organizacijose ir galimybę pasinaudoti jų suteikiamais privalumais: laisvu žmonių, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimu, prieiga prie žinių apie geriausias dar toliau pažengusių valstybių praktikas, tam tikromis saugumo garantijomis.
Kintantis mūsų visų požiūris
Tai, kaip greitai ir kuria kryptimi judės valstybė, reikšmingai priklauso ir nuo visuomenės požiūrio. Vis daugiau pasaulio matę, vis daugiau patirties ir žinių sukaupę gyventojai savo šaliai ima kelti vis didesnius lūkesčius. Kartu vis didesni reikalavimai keliami šiuos lūkesčius turintiems išpildyti politikams, pareigūnams, valstybės įmonėms ir organizacijoms, jų vadovams ir darbuotojams. Tai, kas atrodė visiškai įprasta ir normalu prieš 15 ar 20 metų dabar jau nebetinka ir nebesuprantama. Pavyzdžiui, auganti naujoji karta jau nebežino, ką reiškia požiūris „ne vietoje padėta, vadinasi, niekieno“.
Žinoma, tam tikra prasme mums pasisekė dar ir todėl, kad turėjome ir turime labai tvirtu stuburu pasižyminčių asmenybių politikoje, ministerijose. Pūstelėjus naujiems politiniams vėjams, kosmetinius pakeitimus labai lengvai galima atšaukti. Todėl dažnu atveju svarbu, kad šalyje vykdomi pokyčiai būtų negrįžtami – pavyzdžiui, tam tikros investicijos, tam tikrų valstybės valdomų įmonių ar organizacijų sujungimas, vadinamųjų „lesyklėlių“ panaikinimas. Padarius tokio pobūdžio pakeitimus, nukreiptus į efektyvumą, skaidrumą ir aiškiai tai įvardijus, bandymas juos revizuoti ir gražinti senąją tvarką, jau sukeltų labai didelį visuomenės pasipriešinimą.
Taip pat reikia nepamiršti ir objektyvios bei stiprios žiniasklaidos indėlio, ir to, kad įsigalėjus technologijoms bei socialiniam tinklams, kone kiekvieną iš mūsų galima vadinti informacijos sklaidos kanalu. Tai reiškia, kad iš esmės gyvename visuotinio skaidrumo laikais – nuslėpti tam tikrą informaciją ar interesus, atšaukti tam tikrus pozityvius pokyčius nesukėlus daugybės klausimų ir pasipriešinimo tampa tiesiog nebeįmanoma.
Naujų aukštumų paieškos
Aukščiau išdėstyti argumentai puikiai iliustruoja, kad valstybę, visai kaip ir įmonę ar kiekvieną žmogų, judėti į priekį skatina aiškiai nubrėžti tikslai, norimas ir siektinas rezultatas. Po to, kai praėjusiais metais Lietuva įstojo į EBPO, naujo esminio tikslo, skatinančio tolesnę pažangą, kol kas dar nesame išsikėlę. Todėl svarbiausia naujajam prezidentui, per rinkimų kampaniją save pristačiusiam kaip telkiančią jėgą, kalbėjusiam apie gerovės valstybę, atiteksianti užduotis – nubrėžti naują kryptį, kuria turi judėti Lietuva, ir numatyti aiškų tikslą, kurį kartu susitelkę turime pasiekti.
Stebint pastarojo meto Lietuvos politinius įvykius, matyti, kad čia (lygiai taip pat, kaip ir permainų laikotarpiu vadovaujant verslo įmonei) svarbiausia racionaliai suvaldyti aistras bei išsiaiškinti realią situaciją. Taip pat – pasirinkti kompetentingą ir patikimą komandą, nubrėžti aiškius tikslus ir užtikrinti maksimalų jos narių įsitraukimą tų tikslų siekiant. Tai tiek versle, tiek ir valstybėje gali padėti išvengti situacijų, kuomet prieštaraujama vien tik dėl prieštaravimo, ir nuosekliai judėti pirmyn – į naujas aukštumas.
