Kai kurių maisto produktų (mėsos, pieno, pomidorų, agurkų, salotų, kavos, bananų, persikų ir kai kurių kitų) 2-4 kartus mažesnės kainos nei kituose prekybos centruose privertė ne vieną tautietį stovėti ne vienoje eilėje, norit apsipirkti šiame centre.
Apie psichozę
Pradžiai reikėjo palaukti, norint pasistatyti automobilį centro automobilių aikštelėje, atstovėti eilę į patį prekybos centrą, pasistumdyti pačiame prekybos centre su kitais pirkėjais, renkantis prekes, ir atstovėti jau seniai matytas eiles prie kasų.
Akivaizdu, kad toks apsipirkimas nesuderinamas bent su minimaliai oriomis sąlygomis. Labiausia gaila buvo stebėti tokiomis sąlygomis besikankinančius vaikus, kurių tėvų motyvai pasiimti vaikus į tokias ekstremalias sąlygas sunkiai suprantami.
Bet kokiu atveju akivaizdu, jog tokius ar panašius apsipirkimus sąlygoja pasiūlytos mažesnės produktų kainos. Visuomenė tokiais atvejais pasidalina į dvi dalis: vieni stengiasi sutaupyti ir bet kokiomis sąlygomis dalyvauja tokiuose apsipirkimuose, kiti pašiepia ir kritikuoja tokį savo tautiečių elgesį.
Bet ar tikrai turime teisę kritikuoti tuos, kurie nori mokėti mažiau bet kokiomis sąlygomis?
Psichozės priežastys
Pažvelgus bent šiek tiek giliau, pasidaro akivaizdu, jog dėl valstybės vykdomos mokesčių ir socialinės politikos daugelis net neturi ir negali turėti kito pasirinkimo.
Tokiu būdu vien darbo užmokesčio pajamų apmokestinimas siekia net 41,4 proc. Jeigu dirbama pagal autorinę sutartį, šis procentas siekia apie 29,9 proc., jeigu vykdoma individuali veikla pagal pažymą šis procentas laisvosios profesijos atstovams siekia 23,6 proc., kitiems – 16,6 proc.
Įvertinus tai, kad absoliuti dauguma paslaugų ir prekių yra apmokestintos 21 proc. pridėtinės vertės mokesčiu, kuris sudaro 17,4 proc. visos kainos, išleidę visą vidutinį 584,80 Eur darbo užmokestį tokios prekėms ir paslaugoms įsigyti, iš šios sumos 101,76 Eur skiriame PVM sumokėjimui.
Taigi minimali valstybei sumokamų mokesčių dalis nuo darbo užmokesčio sudarys net 51,6 proc., t. y. iš 998,12 Eur sumos, kurią darbdavys bus priverstas paskirti, mokėdamas darbuotojui vidutinį darbo užmokestį, 515,08 Eur tikrai bus sumokėti valstybei, o darbuotojui liks tik 483,04 Eur suma.
Maža to, jeigu vartojate prabangos prekes, jūs dar turėsite iš tos likusios sumos sumokėti ir akcizo mokestį už kurą, alkoholį, cigaretes.
Pastebėtina, kad be valstybei mokamų mokesčių taip pat praktiškai neišvengiamai esame priversti mokėti ir tam tikrus mokesčius privačiam sektoriui: už būsto priežiūros paslaugas, būsto šildymą, šaltą ir karštą vandenį, elektrą, dujas ir pan.
Jeigu turite automobilį, būsite priversti mokėti už privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą, techninės apžiūros praėjimą ir pan. O jei dar su banko paskola įsigyjame būstą, kas daugeliui tampa neišvengiamybe, ilgą gyvenimo periodą būsime priversti mokėti ir įmokas bankui, kurios taip pat sudarys didžiąją išlaidų dalį.
Pažymėtina, kad visi aukščiau pateikti skaičiai orientuoti į vidutinį darbo užmokestį, tačiau daugelis žmonių yra priversti išgyventi iš daug mažesnių pajamų nei vidutinis darbo užmokestis.
Įvertinus visas šias aplinkybes ir skaičius, gal jau nebeatrodo taip keista, jog dalis tautiečių stengiasi būti racionalūs ir esant galimybei bet kokiomis sąlygomis bando taupyti tą mažesnę dalį pajamų, kurios nereikia skirti mokesčių mokėjimui.
Tik kyla klausimas, ar valstybės mokesčių ir socialinė politika vykdoma teisinga linkme, kad lietuviai galėtų gyventi bent minimaliai oriai. Juo labiau, kad viešoje erdvėje pasigirdo realių iniciatyvų apmokestinti ir nedarbo socialinio draudimo išmokas.
Tokia pozicija sunkiai suderinama su pačia mokesčių esme, kuri susijusi su galimybėmis padėti socialiai silpniausiems visuomenės nariams, kadangi norima apmokestinti ir tuos, kuriems tokia valstybės pagalba jau yra teikiama.
