Pastaruoju metu Lietuvą krečiančios ekologinės avarijos atskleidė paprastą tiesą – nepakankamai griežtas įmonių veiklos reguliavimas leidžia taupyti visuomenės saugumo sąskaita, o sukeltus nuostolius galiausiai kompensuoti turi valstybė, taigi – visi mokesčių mokėtojai.
Įvykus panašioms avarijoms vardijami skirtingi kaltininkai – verslas, aplinkosaugininkai, apie pažeidimus atsakingoms institucijoms nepranešantys darbuotojai, į gyventojų skundus nereaguojantys politikai. Ieškant galimų išeičių siūloma griežtinti įmonių atsakomybę, skirti daugiau finansavimo aplinkosaugininkams.
Norint išvengti panašių atvejų ateityje, veiksmingai paskatinti įmonių atsakomybę ir savireguliaciją, reikia pagalvoti ir apie reguliacines priemones, kurias galėtų vykdyti pats privatus sektorius.
Pavyzdžiui, galima ir reikia įvesti privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą įmonėms, vykdančioms rizikingų pasekmių galinčią sukelti veiklą. Tai būtų papildoma, nieko valstybei nekainuojanti kontrolė, leidžianti nelaimės atveju tikėtis greito ir teisingo nuostolių atlyginimo visuomenei ir verslui.
Draustis privaloma tik tvarkantiems pavojingas atliekas, bet grėsmę aplinkai kelia beveik kiekvienas
Šiuo metu prievolė draustis privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu numatyta tik pavojingas atliekas tvarkančioms įmonėms, bet ir draudimui keliami reikalavimai yra labai aptakūs: jais nenumatoma, kokios turėtų būti tokio draudimo sumos, draudimo apsaugos apimtys, kokie įvykiai būtų laikomi nedraudžiamaisiais ir kt.
Kitaip tariant, verslui, vykdančiam pavojingą veiklą, paliekama visiška laisvė pasirinkti, ką ir kokia suma drausti, o apie pasekmes ne visada pagalvojantis verslas renkasi taupyti ir draustis kuo mažesne apimtimi. Be kita ko, įprastinis bendrosios civilinės atsakomybės draudimas dengia tik tiesioginę žalą turtui ir sveikatai, tačiau nepadengia trečiųjų šalių patirtų finansinių nuostolių ir gamtos užteršimo rizikos.
Netikėta grimasa – nors Alytaus „Ekologistikos“ sandėlyje buvusios atliekos ir nebuvo
klasifikuojamos kaip pavojingos, tačiau po gaisro vien gamtai padaryta daugiau nei 5 milijonų eurų žala, neskaičiuojant žmonių sveikatai galimai sukeltų neigiamų pasekmių. Klaipėdos „Grigeo“ gamyklą irgi būtų sunku pavadinti pavojingą aplinkai veiklą vykdančia įmone, tačiau sukelta žala, remiantis įvairiais apskaičiavimais, gali siekti iki 60 milijonų eurų.
Lietuvoje veikiančios įmonės šiuo metu yra nekontroliuojamos sukeliamos rizikos prasme. Paprastai (geriausiu atveju) apsidraudžiama minimalia privalomojo civilinės atsakomybės draudimo suma ir apdraudžiamas savas turtas – formalūs kriterijai atitinkami, ir visiems ramu. Draudimo įmonės, savo ruožtu, standartiškai siūlo per mažas bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sumas – tai, kas užsienio valstybėse draudžiama milijonais, pas mus – tik šimtais tūkstančių, o be standartinės draudimo apsaugos išplėtimų toks draudimas tampa tik apsaugos iliuzija. Štai „Ekologistika“, kaip buvo teigiama žiniasklaidoje, buvo apsidraudusi vos 18 tūkst. eurų už atliekų tvarkymą ir 30 tūkst. eurų civiline atsakomybe.
Bene lėčiausiai Europoje besivystančiai Lietuvos draudimo rinkai reikalinga valstybės pagalba
Europos Komisija, šiuo metu atliekanti tyrimą dėl direktyvos dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti), konstatuoja, kad Lietuva silpnai įgyvendino Direktyvos reikalavimus dėl gamtos užteršimo rizikų draudimo. Šiuo metu derinimui pateiktos ir Atliekų tvarkymo įstatymo korekcijos, tačiau jos yra nepakankamos, nes yra orientuotos tik į savanorišką rizikų draudimą.
Tenka apgailestauti, kad Lietuva šiuo metu yra dar tik bebręstančiame draudimo poreikių suvokimo lygyje, yra viena iš lėčiausiai besivystančių draudimo rinkų Europoje, todėl valstybės dalyvavimas skatinant rinkos plėtrą yra būtinas ir siektinas. Pirmiausia būtina sukurti draudimo rizikos ir būtinybės apskaičiavimo metodiką, grindžiamą objektyviais kriterijais (pavyzdžiui, įvertinant veiklos pobūdį, atsargų kiekį, pastatų plotą, geografinę vietą ir kt). Antra, būtina plėsti privalomojo civilinės atsakomybės draudimo apimtį ir gilinti turinį.
Įvedus reikalavimą privalomai draustis civilinę atsakomybę visoms įmonėms, kurių veikla gali kelti grėsmę visuomenei, verslininkai būtų priversti rūpintis tinkamu saugos reikalavimų užtikrinimu, vykdomos veiklos ypatumų bei grėsmių įvertinimu bei atskleidimu ir suvaldymu, nes tuo rūpintųsi ir draudikai.
Turbūt aišku, kad civilinės atsakomybės draudimo polisas veiktų geriau nei daugybė priežiūros institucijų. Prieš įmonei išduodant ar pratęsiant tokios rūšies polisą, būtų įsitikinama, kad įmonėje tinkamai laikomasi saugumo standartų. Be to, toks mechanizmas būtų geras įmonės veiklos rizikos indikatorius: jei įmonė negautų draudimo pasiūlymo arba neišgalėtų įsigyti draudimo, vadinasi, ji sukelia per daug ir per didelių rizikų ir negali veikti. Galiausiai, nutikus nelaimei, būtų visiškai aišku, kas turi kompensuoti nuostolius ir atsakomybė nebūtų perkeliama ant mokesčių mokėtojų pečių.
Situacijos Alytuje ir Klaipėdoje groteskišku būdu įrodė, kad itin didelę grėsmę visuomenei ir gamtai kelia ne pačios atliekos, ne tik pavojingas atliekas tvarkančios įmonės, o ir įmonės veiklos pobūdis, jos vieta ar valdymas. Gaisrai, gamtos užteršimas ir kitos nelaimės gali kilti ne tik ten, kur tvarkomos pavojingos atliekos, bet ir ten, kur vykdoma iš pirmo žvilgsnio nepavojinga veikla.
Išvados aiškios: norint užtikrinti kompleksinį problemos sprendimo būdą, norint apsaugoti mokesčių mokėtojus nuo galimo verslo neatsakingumo pasekmių ir norint išvengti panašių avarijų bei pitknaudžiavimų ateityje, vertėtų pasitelkti ne tik priemones, orientuotas į viešąjį sektorių ir kontrolę, bet ir priemones, paskatinančias rizikas sureguliuoti pačiam privačiam sektoriui.