Lietuvos atsakingos institucijos ketina tartis su Europos Komisija, o kol kas išlieka labai daug nežinomųjų, kurie varžo, riboja ir sunkina miškų ūkininkystę. Beatodairiškai nustačius neproporcingai daug Lietuvoje saugomų buveinių, į jas patenka dideli miškų plotai. Miškininkai susiduria su didele nežinia. Visiškai neaišku, ar bus sudarytos galimybės ūkininkauti Natura 2000 teritorijose bei su jomis besiribojančiuose miškų plotuose.
Nėra aiškumo, kokie bus nustatyti ūkinės veiklos ribojimai, atstumai. Miškų savininkams vis dar didelį galvos skausmą kelia, kaip reikės gauti ūkinės veiklos reikšmingumo vertinimą, kiek laiko tai užtruks, ar bus aiškūs vertinimo kriterijai. Nuo reikšmingumo nustatymo priklausys veiklos apribojimo mąstai – kiekviename Natura 2000 ar šalia esančiame miške.
Jau dabar akivaizdu, kad leidimų išdavimas ūkinei veiklai tampa ypač biurokratizuotas. Esant tokiai neapibrėžtai situacijai, neaiškiam teisiniam reglamentavimui, labai trikdoma ūkinė veikla miškuose, o tai savo ruožtu turi įtakos visai ekonominės veiklos grandinei – vis sudėtingiau apsirūpinti žaliava medienos perdirbimo sektoriui.
Medienos pramonė yra tradiciškai stipri ir svarbi visos valstybės ūkio šaka. Lietuvoje per metus šis pramonės sektorius sukuria net apie 7 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Mediena ir jos dirbiniai sudaro 12 proc. (4,2 mlrd. Eur) viso šalies eksporto. Šio sektoriaus įmonės užtikrina apie 4–5 proc. visų darbo vietų Lietuvoje. Tai reiškia, kad šiame sektoriuje tiesiogiai dirba apie 65 tūkst. Lietuvos gyventojų.
Sudėtinga geopolitinė situacija mūsų regione verčia iš naujo įvertinti situaciją ir aiškiai nusistatyti artimiausio dešimtmečio valstybės prioritetus. Akivaizdu, kad vienas svarbiausių uždavinių – stiprinti valstybės gynybinius pajėgumus ir plėsti šalies gynybinį potencialą. Be jokios abejonės, tokiam tikslui pasiekti reikalingi dar didesni valstybės finansiniai resursai. Paskutiniais skaičiavimais, siekiant suburti Lietuvos gynybinius pajėgumus, per artimiausius dešimt metų kiekvienais metais krašto apsaugai papildomai reikėtų skirti po 0,7 proc. BVP prie jau esamų valstybės gynybai skiriamų pinigų. Tai jau yra didelė suma, reikšmingas visos valstybės įsipareigojimas. Įvesti naujus mokesčius ar skolintis trūkstamų pinigų nėra tvarus ir ekonomiškai nuoseklus kelias. Kur kas efektyvesnis reikiamų resursų šaltinis būtų jau šalyje veikiančio verslo, įskaitant ir medienos perdirbimo sektorių, palaikymas ir stabilių verslo sąlygų sudarymas. Ilgainiui augant apyvartoms, atsiras didesnė galimybė į valstybės biudžetą sumokėti daugiau mokesčių, negu sumokama dabar.
