Gerai, kad politikai sutaria, jog ateitis priklauso biokurui, o iškastinio kuro šildymui turi būti atsisakyta. Tačiau kelia nerimą tai, kad kai kurie politikai ir ekspertai klaidina visuomenę ir kuria iliuziją, pateikdami kaip faktą, kad biokuras yra pigi alternatyva brangioms dujoms. Taip nėra.
Biokuras yra švarus, ekologiškas, tausojantis mūsų aplinką kuras. Ne kaina, o sveikesnė ir švaresnė aplinka turi tapti pagrindiniu argumentu ir motyvu, pertvarkant šilumos ūkį.
Biokuras irgi kainuoja. Jo kainą diktuoja rinka, o ne politikų pažadai žmonėms atpiginti šildymą. Galbūt remiamasi prisiminimais, kada pigi žaliava bei iš jos pagamintas biokuras buvo vežami į Lietuvą? Baltarusija kol kas nėra rinkos ekonomikos šalis, todėl tokią žemą biokuro kainą galėjo lemti valstybės naudojami administraciniai metodai, dotavimas ir t. t. Nors pigaus biokuro srautai iš kaimyninės valstybės užsidarė, tai padarė didelę žalą mūsų biokuro gamintojams. Nepajėgdami konkuruoti su dirbtinai nupiginta baltarusiška produkcija, dalis lietuviško biokuro gamintojų bankrutavo arba ėmė dirbti su stabiliomis užsienio rinkomis. Dabar jie kviečiami grįžti į Lietuvos rinką, tačiau pas mus vis dar trūksta nuoseklaus ir apgalvoto valstybės požiūrio į biokuro rinkos plėtrą.
Lietuva turi didžiulį potencialą biokuro gamybai, tačiau dėl reikiamos infrastruktūros trūkumo, neefektyvios teisės aktų bazės, o kartais ir isteriško požiūrio į gamtos apsaugą jo neišnaudoja. Kai kuriais mokslininkų skaičiavimais, mūsų miškuose yra apie 40 milijonų kubinių metrų medienos, kurią sudaro brandūs ir perbrendę menkaverčiai medynai. Tai yra beveik 8 milijonai tonų naftos ekvivalentu.
Ką reikia padaryti, kad dideli biokuro ištekliai Lietuvoje būtų efektyviai išnaudojami?
Pirmiausia reikia keisti dominuojančią politikų ir kai kurių ekspertų nuostatą, kad biokuras yra pigi kuro rūšis ir beveik nieko nekainuoja. Įvertinus visus faktorius, ekologiškas, atsinaujinantis kuras niekada nebus pigiausias ir negalės konkuruoti su iškastiniu kuru kainomis. Biokuro kainos pastaruoju metu rinkoje nuolat auga.
Taip pat yra paplitęs naivus mąstymas, kad biokuro gavyba – tai vos ne tas pats, kas nueiti į mišką ir prisirinkti šakų žiemai. Nuo miško iki katilinės driekiasi ilgas ir sudėtingas gamybinis bei logistinis kelias. Tinkamai paruošti biokurą ir pristatyti šilumos katilinėms kainuoja ir šiame procese dalyvauja daug grandžių.
Tai yra miškų ruošos ir atsodinimo planavimo bei įgyvendinimo procesas, ypač imlus laikui. Po to reikalinga darbo jėga ir investicijos į tinkamą techniką, kad iš miško būtų pateikta reikalinga žaliava biokurui paruošti. Tada pats biokuro gamybos procesas irgi reikalauja brangių įrenginių, darbo jėgos, elektros energijos sąnaudų. Galų gale ir sandėliavimo, logistikos bei transportavimo paslaugos pareikalauja savo dalies. Visa tai ir sudaro galutinę biokuro kainą.
Biokuro gamyboje egzistuoja ir verslo rizikos, dėl kurių patirtus nuostolius turi dengti patys gamintojai. Šilumos gamintojams pagal sutartį yra įsipareigojama pristatyti tam tikrą kiekį biokuro. Problema ta, kad biokuro gamintojas turi pasirūpinti visam sezonui reikalingo biokuro kiekiu, jį sandėliuoti, o katilinei kuras pristatomas tik dalimis, pagal poreikį. Esant šiltai žiemai, šilumos gamintojas nebepirks anksčiau sutarto kiekio, nes šis jam bus nebereikalingas.
Šiuo metu galiojanti šilumos kainų nustatymo tvarka yra nelanksti. Valstybinė energetikos reguliavimo tarnyba (VERT) šilumos gamintojams nustato įkainius tik du kartus per metus. Katilinėse naudojamo biokuro rinkos kainų dinamika yra didžiulė. Pastaruoju metu kainos tik augo. Susidaro situacija, kada šilumininkams nustatytos kainos jau pasenusios ir neatitinka rinkos. Per elektroninę sistemą vykdomame aukcione šilumininkai diktuoja biokuro kainas, patvirtintas VERT įkainiu. Tačiau už tokią žemą kainą biokuro pardavėjų neatsiranda. Po dviejų neįvykusių aukcionų šilumos gamintojai tampa priversti pirkti biokurą ne aukcione, o tiesiai iš gamintojų, kurių įkainis būna didesnis nei nustatytas VERT. Taip šilumininkams susidaro nuostolių, kuriuos anksčiau ar vėliau privalės padengti savivaldybės. Aišku, iš tų pačių, mokesčių mokėtojų suneštų pinigų.
Viskas būtų kur kas paprasčiau ir aiškiau, jeigu būtų pakeistos šilumos kainų nustatymo taisyklės ir VERT galėtų dažniau negu du kartus per metus patvirinti šilumos įkainius. Tada šilumininkai turėtų galimybę per aukcioną įsigyti reikiamą biokuro kiekį realiomis rinkos kainomis ir išvengti nuostolių.
Tai tik keletas problemų, su kuriomis susiduria ši perspektyvi atsinaujinančių energetinių išteklių rinka Lietuvoje ir kurių sprendimas prisidėtų prie efektyvesnio apsirūpinimo biokuru. Tačiau svarbiausia yra suvokti, kad pigios anglies ir mazuto (artimiausiu metu Vilniuje jų dar gali prireikti) laikai šilumos ūkyje baigėsi. Ateitis priklauso biokurui ir kitoms atsinaujinančios energetikos rūšims. Ir pirmiausia todėl, kad norime stabdyti mūsų Žemę niokojančius veiksnius, gyventi švaresnėje aplinkoje ir būti sveikesni. O sveikata pinigais neišmatuojama.
