Nikosas Salingarosas yra tarptautiniu mastu pripažintas architektūros ir urbanistikos teoretikas. Teksaso universiteto San Antonijuje (JAV) matematikos profesorius, Olandijos, Meksikos ir Italijos universitetų nuolatinis vizituojantis urbanistikos srities profesorius. Tarp labiausiai žinomų jo veikalų minėtini „Antiarchitektūra ir dekonstrukcija“ (2004), „Urbanistinių principų struktūra“ (2005), „Architektūros teorija“ (2006), „Jungtinė architektūros teorija“ (2013), „Projektavimas, skirtas gyvenamajai planetai“ (2017, bendraautoris – Michaelas W. Mehaffy’s). Šie veikalai išversti į ispanų, italų, prancūzų, portugalų, graikų, persų, arabų, urdu, čekų, rusų ir kitas kalbas.
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Daugelį metų bendradarbiauja su kitu iškiliu matematiku, architektu ir teoretiku Christopheriu Alexanderiu, redagavo įspūdingą kelių tomų jo veikalą „Tvarkos prigimtis“.

Kultūros baruose prieš penkerius metus buvo paskelbtas interviu apie moderniosios urbanistikos aklagatvius ,,Pinigai byloja garsiau už demokratiją. Su matematiku, fiziku, urbanistu Nikosu Salingarosu kalbasi Almantas Samalavičius“. 2013, nr. 5.

Autoriui maloniai sutikus, spausdiname naujausią profesoriaus studiją, kurioje jis gvildena itin svarbias šiuolaikinio miesto gyvenamosios aplinkos problemas ir siūlo vaistą nuo erdvinio planavimo amnezijos.

***

1. XXI AMŽIAUS ARCHITEKTŪRAI
BŪTINAI REIKIA NAUJOS PARADIGMOS

Vaistas nuo erdvinio planavimo amnezijos

Didžiumos naujų statinių, kuriuos daugiau negu pusę amžiaus architektai kūrė žmonėms gyventi, vidaus ir išorės erdvės yra itin skurdžios. Mano įsitikinimu, tokia padėtis susiklostė dėl netinkamų kriterijų, pagal kuriuos vertinama gyvenamoji aplinka. Statinius, kurie, kaip įsivaizduojama, įkvepia kitus architektus ir skatina naują projektavimo praktiką, tiek žiniasklaida, tiek akademinė terpė laiko naujausia formos mada, nors teigti, kad jie esmingai pagerino gyvenamąją aplinką, būtų sunku, vertinant tiek meno, tiek mokslo požiūriu. Atrodo, premijos architektams dalijamos, jausmingi jų statinių aprašymai skiriami vien tam, kad būtų sužadintas troškimas visa tai vartoti. Paprasčiausiai kuriamas pagrindas dar vienam psichologinio erdvių nužmoginimo ciklui. Tokios akademinių institucijų ydos ir profesionalių projektuotojų klaidos nebūtų buvusios toleruojamos jokiais kitais žmonijos istorijos tarpsniais.

Uždari dangoraižių koridoriai, nepasiduodantys adaptacijai, naikina urbanistinę erdvę. Šios formalistinės, energiją švaistančios sąrangos interjerai irgi niekuo ne geresni.
Uždari dangoraižių koridoriai, nepasiduodantys adaptacijai, naikina urbanistinę erdvę. Šios formalistinės, energiją švaistančios sąrangos interjerai irgi niekuo ne geresni.
© Kultūros barų

XX a. pradžioje įvykęs radikalus paradigminis posūkis, kai modernistinis projektavimas išstūmė tradicinius statybos būdus, buvo žiauri patirtis. Atsisakyta daugelį šimtmečių egzistavusios nuostatos teikti pirmenybę erdvėms, kurios pritaikytos žmonėms, vietoj to primesta psichologiškai gniuždančios erdvės samprata. Atsikratyti šios praėjusio amžiaus paradigmos bus nė kiek ne mažiau skausminga, nes jau pripratome prie šiandieninio projektavimo ir statybos. Teks atsisakyti daugybės įpročių, demontuoti galybę institucijų. Ne itin sunku atprasti nuo prestižinių architektūros apdovanojimų, kuriuos teikia garsių projektuotojų, akademikų ir kritikų su ilgais nuopelnų sąrašais komitetai, arba atsisveikinti su dosniais finansiniais rėmėjais, kurie mėgsta fotografuotis, stovėdami šalia garbinamų pastatų, tačiau tikrai nebus lengva išgydyti įsisenėjusią industrinę profesionalų, akademikų ir kritikų trumparegystę, neleidžiančią, kad architektūros žaidimų aikštelės virstų sveikesnės, žmogiškesnės statybos vieta. Šiaip ar taip, jėgos, įteisinusios ydingą projektavimą, ilgainiui vis tiek bus galutinai diskredituotos ir neišvengiamai įvyks paradigmos posūkis, bet geriau jau tai nutiktų kuo anksčiau.

Teks viską pradėti nuo nulio.

Kalbame ne apie naujoviškos architektūros poreikį. Toks siekis išsyk galėtų būti klaidingai suprastas kaip paprasčiausiai naujas projektavimo stilius. Tai, ką siūlome, yra naujo pobūdžio architektūra – visiškai kitoks būdas tiek mąstyti apie architektūrą, tiek ją projektuoti. Tai iš esmės skiriasi nuo bet kokios paviršutiniškos parodomosios naujovės. Priimti naują projektavimo paradigmą, juo labiau tokią, kuri privers peržiūrėti gyvenamųjų namų vertinimą, nebus lengva. Tenka pripažinti, kad posūkis, susijęs su iš principo nauju požiūriu į dirbtinę aplinką, ko gero, bus lygiai toks pat destabilizuojantis, kaip ir perversmas, įvykęs XX a. trečiajame dešimtmetyje.

Jėgos, įteisinusios ydingą projektavimą, ilgainiui vis tiek bus galutinai diskredituotos ir neišvengiamai įvyks paradigmos posūkis, bet geriau jau tai nutiktų kuo anksčiau.
Nikos Salingaros

XXI a. sprendimas keisti mąstymo kryptį susijęs su būtinybe iš naujo atrasti ir dokumentuoti, kaip jautriai ir natūraliai erdvė prisitaiko prie žmogaus poreikių ir gyvensenos. Laimė, jau turime įrankių, kurie šią gigantišką užduotį palengvina gerokai labiau negu iki šiol. Projektavimo modeliai, kuriuos prieš keturiasdešimt metų pasiūlė Christopheris Alexanderis, leidžia priimti sprendimus, paremtus šiuolaikišku erdvės supratimu (Alexander ir kt., 1977). Be to, atriša rankas galybė papildomų argumentų, kuriuos pateikia nauji tyrimai, anksčiau nebuvę prieinami (Mehaffy, Salingaros, 2015).

Tačiau pirmiausia kyla klausimas, kaip motyvuoti tokį paradigmos posūkį? Negalima laiko atsukti atgal, todėl šią programą laikyti paprasčiausiu grįžimu prie tradicinės tarpukario architektūros būtų klaidinga. Tokį klaidingumą patvirtina patys paviršutiniškiausi ir intelektualiniu požiūriu tuščiausi pasisakymai, kuriais bandoma užkirsti kelią adaptyvaus projektavimo plėtrai. Iš tikrųjų norime atsisakyti bet kokio neadaptyvaus projektavimo ir peršokti prie naujos, adaptyvios architektūros, kuri remiasi tuo, kad visos erdvės, visi paviršiai jautriai atliepia žmogaus biologiją.

Šį posūkį motyvuoja ir įteisina šiuolaikinis mokslas, neturintis nieko bendra nei su madomis, nei su įsitvirtinusia projektavimo ideologija. Vis dėlto pasipriešinimas adaptyviam projektavimui pašėlusiai stiprus, nes pagrindinė kultūros srovė, kurios galia dominuoja, nusiteikusi investuoti į tai, kas jau yra, o ne į tai, ką galėtume turėti. Atsisakyti įprastinių pasaulio interpretavimo būdų bijoma net ir tada, kai jau akivaizdu, kad tie būdai ydingi. Taigi mokslą ir tiesą nurungia konvencionalumas ir atpažįstamumas, bet žmonijos istorija rodo, kad tai nėra jokia staigmena.

Naujos kalbos poreikis

Kad siūlomą paradigmos posūkį apibūdintume kuo tiksliau, reikia naujos projektavimo kalbos, nes dabartinė neįstengia išreikšti, kokie sandai privalomi „gyvajai“ erdvei. Architektūros bendrinė kalba neturi nei deramo žodyno, nei atitinkamos sintaksės. Ši stoka verčia sąvokas ir išraišką skolintis iš kitų sričių, ypač dažnai atsigręžiama į romantiškus XIX a. aprašymus, neva padedančius lengviau paaiškinti mokslinių tyrimų rezultatus. Tai klaidingas požiūris, nes kyla didelė painiava, be to, didėja rizika, kad tokios pastangos iš anksto bus pasmerktos nesėkmei, susidarius apgaulingam įspūdžiui, neva sukame atgal, užuot žvelgę į geresnės ateities horizontą.

1977 m., kai pasirodė Alexanderio su keletu kitų autorių parašyta „Modelių kalba“ (A Pattern Language), pagrindinė kultūros srovė atmetė gyvos gyvenamosios erdvės koncepciją kaip nereikšmingą, ji liko neįvertinta, todėl apibūdinti ją sąvokomis nesistengta.

Tapome gerokai technologiškesni, o pažangiosios technologijos atskleidė silpnąsias, kad ir kaip ironiškai tai skambėtų, industrinio modelio puses. Dabar pristatyti naują architektūros pobūdį galima, pasitelkiant šiuolaikines technologijas.
Nikos Salingaros

Supratimas, kad erdvė gali būti gyva, būdingas antikinei pasaulėžiūrai, kuri buvo palankiai vertinama iki XX a. pradžios. Tačiau nuo tada žmonių sąmonė radikaliai pasikeitė. Nekeista, kad 1977 m. visuomenė buvo visiškai nepasirengusi priimti tokios informacijos. Net asmenys, potencialiai galintys visa tai suvokti, neskubėjo priimti šių idėjų, nenorėjo keisti įprastos mąstymo krypties, nes būtų tekę atmesti daugelį kultūrinių įsitikinimų. Numanoma įsitvirtinusios hierarchijos reorganizacija atrodė pernelyg radikali. Visuomenė nebuvo pasirengusi atmesti to, kas atrodė patogu, nes yra įprasta.

Ar šiandien ji pasirengusi labiau? Manyčiau, taip. Tapome gerokai technologiškesni, o pažangiosios technologijos atskleidė silpnąsias, kad ir kaip ironiškai tai skambėtų, industrinio modelio puses. Dabar pristatyti naują architektūros pobūdį galima, pasitelkiant šiuolaikines technologijas.

Alexanderis, pripažinęs naujos kalbos poreikį, aptarė tai knygoje „Antlaikiškas statybos būdas“ (The Timeless Way of Building, 1979). Apibūdino „neįvardijamą kokybę“ (Quality Without a Name), QWAN, kaip ji vadinama kompiuterikos moksle, taigi praktiniais sumetimais jau galima ją įvardyti – tai gyvenamosios aplinkos kokybė. Jai būdinga sisteminė harmonija, organizuotas kompleksiškumas ir visumos koherentiškumas, be to, ją lengva atskirti nuo brutalių mechanikos principų, dominavusių mašinos amžiaus projektavime, nes čia kuriamos struktūros, padedančios jaustis sveikiau, kai su jomis susiduriame. Daiktai ir aplinka, atspindinti biologinės reprodukcijos ir raidos procesus, turi gydomųjų galių. Tokį sveikatinimo procesą užtikrina aplinka, kurios emociškai pozityvi kokybė atsiranda iš daugybės viena kitą sutvirtinančių ir psichologiškai gaivinančių sąveikų.

Nors Alexanderio pasiūlytas lingvistinis problemos sprendimas, primenantis dzen meditaciją, daug kam padarė ir iki šiol daro stiprų įspūdį, tačiau problemos tai neišsprendė. Dominuojanti architektų grupė jo nepriėmė. Tad anuomet galimybė, nelaimei, buvo prarasta ir tik pastaruoju metu to ėmėsi pragmatiški kompiuterikos specialistai. Po dvidešimties metų knygoje „Tvarkos prigimtis“ (The Nature of Order, 2001–2005) Alexanderis pasiūlė kitą sprendimą, kurį išplėtojo keturiuose šio veikalo tomuose, naujojo projektavimo žodyną papildydamas „visumiškumo“ koncepcija ir „centrų teorija“.

Suprojektuota monotonija versus natūrali įvairovė

Tiek gamtinė, tiek dirbtinė aplinka gali būti ir monotoniška, ir įvairi. Dirbtinėje arba suprojektuotoje aplinkoje aiškiai išsiskiria dvi objektų rūšys – vieni nukopijuoti, o kiti sukurti. Šablonas arba projektavimo taisyklių rinkinys, paradoksalu, suteikia tam tikrą laisvę kurti objektus, taigi jie nėra kopijuojami. Kopija išstumiama tiesiogine šio žodžio prasme. Projektavimas ir statyba yra kūrybiniai procesai, susidedantys iš įvairių etapų, kurie priklauso nuo daugybės veiksnių, o ypač nuo gamtinės įvairovės. Variantiškumas priklauso nuo aplinkos galių, kurių poveikis susijęs su konkrečia vieta, bet skirtingu laiku gali veikti skirtingai net ir toje pačioje vietoje.

Alexanderis veikale „Tvarkos prigimtis“ pabrėžė, kad tradicinės ir namudinės architektūros pobūdis visada yra kuriamasis. Paprasčiausioms genčių gyvenvietėms būdinga didžiulė įvairovė. Net architektūra, suprojektuota paisant griežtos senovinės orderių sistemos, išvengia monotonijos, čia jos pasitaiko labai nedaug. Priežastis paprasta – tų statinių funkcijas žmonės kaskart natūraliai pritaiko prie įvairių konkrečios vietos sąlygų.

Aplinkos vienodėjimas smarkiai paveikė žmonių psichiką. Įsivyravo pasaulėžiūra, pagal kurią vizualinė monotonija, išstumianti natūralių formų įvairovę, anksčiau laikytą išskirtine aplinkos ypatybe, tapo viešuoju gėriu. Industrinė gamyba, užtikrinanti ekonominį augimą ir gerovę, neišvengiamai remiasi monotonija, taigi projektavimo įvairovė yra neabejotinas ekonominės plėtros stabdis.
Nikos Salingaros

Įsibėgėjant industrializacijai, projektavimo paradigma drastiškai pakito – užuot kūrus formas, imta jas kopijuoti. Tai tapo ankstyvosios masinės gamybos esme. Identiškos, tariamai labai paprastos ir nebrangios kopijos virto norma ir pagrindine industrinio projektavimo kliše. Tačiau identiškų kopijų gaminimas reiškė, kad projektuojama, ignoruojant vietos specifiką ir jėgas, verčiančias prisitaikyti prie aplinkos. Industrinė epocha pasinėrė į monotonišką linijinio pobūdžio kopijavimą (Salingaros, 2011). Įsigalėti monotonijai leido psichologiškai iš principo palanki visuomenės reakcija į mechanišką tvarką ir pasikartojimo idealą.

Aplinkos vienodėjimas smarkiai paveikė žmonių psichiką. Įsivyravo pasaulėžiūra, pagal kurią vizualinė monotonija, išstumianti natūralių formų įvairovę, anksčiau laikytą išskirtine aplinkos ypatybe, tapo viešuoju gėriu. Industrinė gamyba, užtikrinanti ekonominį augimą ir gerovę, neišvengiamai remiasi monotonija, taigi projektavimo įvairovė yra neabejotinas ekonominės plėtros stabdis. Tačiau dabar visuomenę vėl pamažu užvaldo noras vietoj monotonijos susigrąžinti įvairovę, ypač srityse, kurios skelbiasi teikiančios pirmenybę kūrybai, tarp tokių yra ir architektūra.

Gamta iš tikrųjų nemėgsta monotonijos (Salingaros, 2011). Gal pasirodys keista, bet ir geologiniai mechanizmai priklauso nuo jėgų, lemiančių kaitą, – tai erozija, spaudimas, apledėjimas, atšilimas, plokščių slinktys, įtrūkimai ir t. t. O biologiniai mechanizmai veikia pagal esminius organinius principus, skatinančius augimą, reprodukciją ir nykimą. Organizmai kuria kopijas, pasitelkdami DNR, todėl rezultatai, regis, turėtų būti identiški, tačiau taip nėra. Viskas gamtoje kuriama, niekas niekada nekopijuojama. Kiekvienas objektas ar organizmas kuriamas pagal tą patį projektavimo šabloną, tačiau kiekvienu atveju rezultatas būna skirtingas. Individualūs objektai ir organizmai skiriasi, nes tolydžio kuriamos bent nedidelės variacijos. Tad kiekvieno gamtos objekto, nesvarbu, ar kalbėtume apie uolos susiformavimą, ar apie salamandrą, evoliucinis tarpsnis visada yra kompleksiškas ir niekada nebūna monotoniškas.

2. Architektūra žmonėms, o ne mašinoms

Kuo mašinos skiriasi nuo gyvų organizmų

Per savo gyvenimą žmonės susiduria su labai įvairaus pobūdžio architektūrine patirtimi. Paaiškinti skirtumus galima, pasitelkiant kontrastą tarp mašinos ir organizmo – šios sąvokos yra esminės architektūros supratimui ir vertinimui (Salingaros, Masden, 2008, 2015).

Pagrindinis skirtumas tarp mašinos ir organizmo, suprantama, nėra susijęs su architektūra. Ypač gerai jį išaiškino Santjago kognityvinė mokykla (Hallowell, 2009). Trumpai aptarkime svarbų šiuo atžvilgiu Humberto Maturanos ir Francisco Varelos tyrimą.

Pirmiausia, aplinka, kurioje vystosi organizmai, yra konkurencinė, priešiška. Gyvas organizmas – tai savarankiška būtybė, turinti įrankius, padedančius pažinti aplinką ir prie jos prisitaikyti. Biologinės jėgos nenutrūkstamai skatina aplinkos veiksnius, kad šie palaikytų organizmo gyvastį, o jam nurodo, kaip elgtis, kad išgyventų. Judrus organizmas pats nusprendžia, kur link jam judėti, kur sustoti, pasitelkdamas ištobulintas jusles, leidžiančias orientuotis erdvėje. Įprasta fizinė aplinka padidina organizmo galimybes išlikti, apibrėžia gyvensenos modelius, kurių jis instinktyviai ieško. Ir atvirkščiai – jei nesama gyvensenos modelių, organizmą apima nerimas.

Projektavimas, prisitaikant prie gyvų organizmų, susijęs su iššūkiais, nes negalima iš anksto žinoti, kokie yra įprasti biologiniai jų poreikiai, koks jautrumas aplinkai.
Nikos Salingaros

Išoriniai veiksniai, darantys įtaką aplinkai, gali sujaukti natūralų suvokimą, kaip reikėtų elgtis. Bet koks nukrypimas nuo įgimtų gyvensenos modelių sutrikdo natūralias organizmo funkcijas ir veiksmus, verčia įjungti išgyvenimo mechanizmus. Į tokią prievartą jis reaguoja nenuspėjamai, tačiau griežtai laikydamasis logikos, būdingos jo išlikimo programai. Tikėtina, kad gyvūnui arba žmogui patiks atsikišusi konsolė, tačiau abu ims nerimauti, jei atsidurs po ja. Turime suprasti, kad projektavimo pobūdis keičia gyvybinę aplinkos dinamiką.

Jei pastatai prisitaiko prie klimato, aplink esančių statinių ir kitų srautų, jei vienas namas skiriasi nuo kito, sukuriama patraukli ir patogi urbanistinė erdvė.
Jei pastatai prisitaiko prie klimato, aplink esančių statinių ir kitų srautų, jei vienas namas skiriasi nuo kito, sukuriama patraukli ir patogi urbanistinė erdvė.
© Kultūros barų

Priešingai negu gyvas organizmas, kuris atsiliepia į dirgiklius, todėl yra sunkiai kontroliuojamas, pati paprasčiausia mašina ar negyvas daiktas be vargo susidoroja su išoriniais veiksniais, nes nei vienas, nei kitas neturi jokių įgimtų gyvensenos modelių, prie kurių būtų prisirišęs arba nuo jų priklausomas. Išskyrus retas išimtis, mašinos nesąveikauja su aplinka, tad jos pokyčiai nedaro joms tiesioginės įtakos.

Projektavimas organizmams ir mašinoms

Projektavimas, prisitaikant prie gyvų organizmų, susijęs su iššūkiais, nes negalima iš anksto žinoti, kokie yra įprasti biologiniai jų poreikiai, koks jautrumas aplinkai. Pirmiausia turime išsiaiškinti jų gyvensenos modelių visumą, kad parinktume adekvačias projektavimo taisykles. Reikia sukaupti pirminę informaciją ir užmegzti grįžtamąjį ryšį, kad išsiaiškintume, koks statinys patogiausias vartotojams, ir sukurtume tinkamą aplinką. Esama būdų, tarkime, projektavimo modelių, padedančių iš anksto, kol namas dar nepastatytas, išsiaiškinti, kokia bus reakcija į projektą (Alexander ir kt., 1977). Projektuotojas turi numatyti visus būsimus – teigiamus ir neigiamus – vertinimus.

Tradiciniai koridoriai sklidini natūralios šviesos, o daugybė vizualiai įdomių modelių užtikrina gydomąjį aplinkos efektą, kelia pozityvius jausmus: „Ši erdvė tokia jauki, kad labiau norėčiau joje būti, užuot per ją tiesiog perėjęs.“
Tradiciniai koridoriai sklidini natūralios šviesos, o daugybė vizualiai įdomių modelių užtikrina gydomąjį aplinkos efektą, kelia pozityvius jausmus: „Ši erdvė tokia jauki, kad labiau norėčiau joje būti, užuot per ją tiesiog perėjęs.“
© Kultūros barų

Projektuoti mašinoms yra nesudėtinga – tai industrinis požiūris į formą. Čia svarbiausi kaštai, efektyvumas ir medžiagos. Tokiam mąstymui nereikalingas grįžtamasis ryšys. Architektas be vargo išranda bet kokius pavidalus, erdves ir paviršius, minimaliai pakankamus, kad mašina veiktų, o įgyvendina tai, nekeldamas jokių klausimų, nedarydamas testų. Saugiausia tiesiog nukopijuoti kokį nors ankstesnį industrinio projektavimo tipą. Efektyvumas nuslopina atsitiktinumus, o supratimo apie gyvybines struktūras stoka neleidžia į projektavimo procesą įtraukti gyvensenos modelių.

Šiuolaikinės dirbtinės aplinkos pagrindinis bruožas – monotoniškas industrinių tipologijų kartojimas. Nors pasitaiko pavienės unikalios formos, tačiau nė viena iš jų nepaiso prisitaikymo logikos. Ši plačiai paplitusi praktika yra aplinkai jautraus projektavimo, taikant gyvensenos modelius, priešingybė. Kuriama mašinoms, o ne gyviems organizmams. Maturana ir Varela teigia, kad tokio projektavimo sprendimų pagrindas – brutalus kišimasis ir kontrolė, užuot ieškojus grįžtamojo ryšio ir siekus kuo geriau pažinti vietos dvasią. Norima visą aplinką nustelbti visais atžvilgiais, nesistengiama nei pažinti, nei suprasti gyvensenos modelių, juo labiau juos gerbti ir prie jų prisitaikyti. Jei rinksimės antrąjį variantą, tada teks nustatyti ir dokumentuoti, kokį poveikį dirbtinė aplinka daro žmonėms ir gamtai. Projektavimo tikslas tokiu atveju – pasitelkiant materiją, palaikyti natūralias gyvybines struktūras.

3. Gyvybinė struktūra turėtų atsirasti iš gyvensenos modelio

Kas yra gyvensenos modeliai?

Modeliai, apibūdinantys esminius santykius tarp sistemos elementų, gali būti išskirtinai naudingi įrankiai kompleksiškumui suvaldyti ir jį kurti. Šią tiesą, per amžius taikytą žmogaus gyvenamosios aplinkos kūrimo praktikai, pastaruoju metu jau ištyrė ir aprašė mokslas. Kompiuterių specialistai gyvensenos modelių metodą pritaikė tam, kad suprastų ir suvaldytų kompleksiškumą. Išsiaiškinus, kaip modeliai atspindi gamtos kompleksiškumo tvarką, įvyko kompiuterinės technologijos proveržis, skatinantis ekonomikos augimą, tiek industrinės, tiek ir kitų visuomenės gyvenimo sričių plėtrą (Leitner, 2015; Mehaffy ir Salingaros, 2015).

Elgsenos modelis ir bet kokios žmogaus veiklos praktika susiklosto, ilgą laiką nuolat kartojant tam tikrus veiksmus, o kiekvienas pakartojimas ir žinių gausinimas remiasi tuo, kas perimta iš pirmtakų. Bet koks modelis, nulemtas tokios evoliucinės selekcijos, negali būti redukuotas, pasikeitus vos kelioms kartoms, vadinasi, jo nesuprasime, jei dėmesys bus sutelktas į paprastesnius komponentus. Tai ne ankstesnių elementų gausinimas, bet jų kompleksiškumo didinimas. Šis augimas darosi vis subtilesnis, vis lengviau pritaikomas ir vis detaliau atspindi gamtos darbą. Tai ir yra gyvensenos modelis. Sistema, kuriai būdingas aukštas naudingų tarpusavio ryšių lygis, tokius modelius derina vienus su kitais (Salingaros, 2005, 5 skyrius).

Esminis architektūros klausimas yra šis – kaip suprojektuoti erdvę, kurioje žmonės jaustųsi jaukiai bent jau pasąmonės lygmeniu. Neįtikėtina, tačiau ištisus dešimtmečius kūrėme nejaukias, priešiškas erdves, kurios, pasak vartotojų, kelia nerimą, stumia į depresiją.
Nikos Salingaros

Technika, primenanti genetinį programavimą, čia pasitelkiama tam, kad suvaldytume kompleksiškumą, negriaudami jo tvarkos. Tyrinėjant didžiulį galimų variacijų kiekį, atsirenkamas optimaliausios konfigūracijos modelis, teikiantis naudingiausią grįžtamąją informaciją. Tiesiogiai simuliuojama kompiuterinė evoliucija yra labai intensyvi, tad gautus rezultatus vertėtų saugoti, pasitelkiant modelio formatą.

Gyvensenos modeliai, padedantys apibrėžti žmonėms patrauklias erdves

Esminis architektūros klausimas yra šis – kaip suprojektuoti erdvę, kurioje žmonės jaustųsi jaukiai bent jau pasąmonės lygmeniu. Neįtikėtina, tačiau ištisus dešimtmečius kūrėme nejaukias, priešiškas erdves, kurios, pasak vartotojų, kelia nerimą, stumia į depresiją. Dvylika pavyzdžių, kuriuos parinkau iš Christopherio Alexanderio „Modelių kalbos“, galėtų padėti architektams atsikratyti šios ydingos praktikos. Pateikiu tuos modelius su aprašymais, kuriuos parengiau, akcentuodamas erdvinius aspektus. Vis dėlto raginčiau paskaityti originalą ir susipažinti su išsamesnėmis kiekvieno iš sunumeruotų modelių versijomis, kur pateiktos detalios nuorodos, argumentai, moksliniai vertinimai.

Dvylika erdvės modelių

Modelis 61: nedidelės viešosios aikštės. Kurkime maždaug 60 kvadratinių pėdų pločio aikštes. Jų ilgis gali būti įvairus. Sienos, kurios visiškai arba iš dalies užsklendžia erdvę, turėtų nuteikti mus jaustis taip, tarsi būtume atsidūrę dideliame atvirame kambaryje.

Modelis 106: pozityvi lauko erdvė. Statiniai, iš dalies supantys lauko erdvę, nesvarbu, ar ji keturkampė, ar apvali, turėtų kartu su siena brėžti įgaubtą perimetro ribą, tada erdvė atrodys išgaubta.

Modelis 115: gyvybingi kiemai. Geriausi kiemai turi daug įėjimų, atveria vaizdą į gatves, esančias už jų, o supančios sienos nėra aklinos. Tokie kiemai mėgstami labiausiai.

Modelis 124: aktyvios kišenės. Urbanistinės erdvės sėkmė priklauso nuo to, kas gali vykti jos pakraščiuose. Erdvė bus gyvybinga, jei pakraščiuose bus pakankamai kišenių, skirtų aktyviai veiklai.

Modelis 167: šešių pėdų balkonas. Balkono erdvė turi būti mažiausiai šešių pėdų gilumo. Pageidautina, kad ji būtų bent iš dalies uždara, pridengta nuo kaimynų šoniniais ekranais arba iš dalies įtraukta į fasadą. Nišiniai balkonai suteikia nuostabų privatumo pojūtį. Jei balkonas yra siauresnis negu šešių pėdų ir visiškai atviras arba ištisai konsolinis, juo naudojamasi retai.

Modelis 179: nišos. Kad sustiprėtų intymumo įspūdis, patartina naudojamą mažesnę erdvę, iš dalies uždarą ir su žemesnėmis lubomis, kurti didesnėje. Jos plotis ir ilgis turėtų būti apytikriai šešios pėdos.

Modelis 180: lango vieta. Įgaubta siena gali apimti ir langus. Pavyzdžiui, (maža) vieta sėdėjimui prie palangės, (vidutinio dydžio) įlanka, kai langai apgaubia išsikišusią erdvę, arba (didelė) įstiklinta niša, kai langai iš dalies gaubia kambarį.

Modelis 183: darbo vieta. Tinkamiausia vieta darbui yra ten, kur ne daugiau kaip 50 ar 75 proc. perimetro dengia sienos ar langai. Reikia skirti nors 60 kvadratinių pėdų žmogui.

Modelis 188: lovos niša. Sudarykite lovos dalinio uždarumo įspūdį. Erdvė turi būti patogi, ne per maža, o lubos žemesnės negu pagrindinėje miegamojo dalyje.

Modelis 190: lubų aukščio variacijos. Skirtingi lubų aukščiai padidina kiekvieno kambario jaukumą. Aukštos lubos suteikia daugiau formalumo, žemos atrodo mažiau formalios, žemiausios lubos dengia nišas, suteikdamos joms intymumo.

Modelis 191: vidaus erdvės forma. Vidaus erdvė turėtų būti apytikriai kvadratinio plano su tiesiomis, vertikaliomis sienomis (praktiniais sumetimais), tačiau su įgaubtomis dalimis ten, kur įmanoma, ir su simetriškomis skliautuotomis lubomis. Vienpusės, nuožulnios lubos ir aštrūs, nuožulnūs kampai nuteikia nejaukiai.

Modelis 203: vaikų urvai. Sukurkite nedideles, į urvus panašias erdves namo viduje ar išorėje, kur vaikai galėtų žaisti, semdamiesi patirties.

Tokie gyvenamųjų namų modeliai – tai žmogiška erdvė, kuri apgaubia ir atgaivina. Ji reiškia daug daugiau už mechaniškai naudingą plotą. Tai pirmapradis, biologinis erdvės pojūtis, atskleidžiantis dažnai netiesioginę architektūros reikšmę. Būtent to ilgai ieškojo architektai, tačiau labai nedaug jų įstengė tai suvokti. Paprasti empiriniai faktai, koduoti šiuose modeliuose, rodo, kad nė kiek ne mažiau svarbu suvokti ir tas gyvenamųjų erdvių ypatybes, kurios slypi daug aukštesniame lygmenyje, negu esame įpratę manyti.

Koridoriai, sukurti pagal mašinos logiką, vartotojams kelia neigiamas emocijas: ,,Ši erdvė šalta ir nuteikia depresyviai; noriu kuo skubiau iš čia išeiti.“
Koridoriai, sukurti pagal mašinos logiką, vartotojams kelia neigiamas emocijas: ,,Ši erdvė šalta ir nuteikia depresyviai; noriu kuo skubiau iš čia išeiti.“
© Kultūros barų

Tai, ką pakartotinai aptinkame šiose modelių santraukose kaip dalinį, nei per mažą, nei per didelį uždarumą ir poreikį statyti įgaubtas sienas, kad sukurtume išgaubtą erdvę, Alexanderis vadina „pozityvia“ aplinka. Reikia naujos adaptyvaus projektavimo metodologijos, kad atgautume prarastą erdvinį jautrumą ir vėl nusiteiktume kurti tausojančias erdves. Tai būtina, kad dirbtinė aplinka sudarytų sąlygas jaustis sveikai ir patogiai. Jei architektui atrodo, kad šie modeliai tariamai „sentimentalūs“, vadinasi, gydomąjį erdvės poveikį jis atmeta ideologiniais sumetimais.

Erdvinio projektavimo modeliai, glaudžiai susiję su biofiliškomis nuostatomis, jau sulaukė mokslininkų paramos (Browning ir kt., 2014; Kellert ir kt., 2008; Ryan ir kt., 2014; Salingaros, 2015). Atmintis, paveldėta iš evoliucinės protėvių aplinkos, vis dar yra išsaugojusi proskynos, skliauto, urvo prototipus. Tokia aplinka užtikrina tam tikro laipsnio uždarumą. Antra, paveldėjome ir neurologines reakcijas, daugybę metų tobulintas išlikimo labui, – tai gebėjimas įvertinti aplinkos saugumą arba priešiškumą. Adaptyvus projektavimas remiasi savybėmis, kurios pavertė mus žmonėmis.

4. Kaip kuriamos gydomosios erdvės

Erdvė gali apsaugoti nuo įtampos

Aplinka, atliepianti gyvybinę struktūrą, leidžia gyventi visavertiškai. Architektūra turėtų tai skatinti, o ne slopinti. Išsilaisvinę nuo nerimo, kurį kelia atšiaurūs pastatai, erdvės, paviršiai, pajuntame, kaip pasąmonę užlieja teigiamos emocijos.

Statinys, suprojektuotas, atsižvelgiant į natūralius neurobiologijos ritmus, gali kelti pasitenkinimą. Panašiai žmogaus kūnas, fizinė išvaizda sužadina arba slopina seksualinį susijaudinimą. Yra daugybė pavyzdžių, kai fizinė forma, tinkamai suderinta su gamtine aplinka, sukelia emocinį atgarsį tiek sąmonės, tiek pasąmonės lygmeniu (Salingaros, 2015).

Aplinka, atliepianti gyvybinę struktūrą, leidžia gyventi visavertiškai. Architektūra turėtų tai skatinti, o ne slopinti. Išsilaisvinę nuo nerimo, kurį kelia atšiaurūs pastatai, erdvės, paviršiai, pajuntame, kaip pasąmonę užlieja teigiamos emocijos.
Nikos Salingaros

Christopheris Alexanderis ir kiti stengėsi kurti projektavimo modelius, paremtus žmogiškumu, leidžiančius išvengti įtampos, kurią kelia netinkama aplinkos objektų ir erdvių geometrija. Architektūros gebėjimas apsaugoti nuo įtampos išlaisvina ir nuteikia būti labiau žmogiškais, leidžia jaustis sveikesniems.

Erdve, egzistuojančia ,,ten, kitapus“, žmonės nenori naudotis, tai lemia gilios psichologinės priežastys. Priešingai negu sako ,,modernistai“ ir ,,postmodernistai“, yra tik du urbanistinės erdvės tipai – žmogiškas ir nežmogiškas.
Erdve, egzistuojančia ,,ten, kitapus“, žmonės nenori naudotis, tai lemia gilios psichologinės priežastys. Priešingai negu sako ,,modernistai“ ir ,,postmodernistai“, yra tik du urbanistinės erdvės tipai – žmogiškas ir nežmogiškas.
© Kultūros barų

Sėkmingų projektų pagrindas yra gyvensenos modeliai. Žmonija nuo senų senovės kūrė gyvenamąją savo aplinką, eidama bandymų ir klaidų keliu, ieškodama tokios erdvinės sąrangos, kuri leistų gerai jaustis tiek fiziologiškai, tiek psichologiškai. Gyvenamųjų namų modeliai atsirado, evoliucionuojant statinių formai, tai buvo ilga selekcija, susijusi su tūkstančiais eksperimentų. Sprendimą iš įvairių galimybių pasirinkti gydomąją architektūrą lėmė suvokimas, kad ilgalaikę gerovę lemia gera sveikata. Šis procesas panašus į genetinį programavimą, kurio „programinė įranga“ atsirado po milijonų bandymų, kol buvo atrinkta tai, kas geriausiai tinka, siekiant norimo rezultato (Leitner, 2015).

Įvairius modelius, atsiradusius tyrinėjant, kas gi sieja vartotojus su jų aplinka, Alexanderis pristatė knygoje „Modelių kalba“. Pagrindinis atrankos kriterijus buvo gydomoji patirtis, kai modelis pritaikomas, bandant nustatyti tinkamas projektavimo ribas. Pasaulėžiūra, pripažįstanti šio reiškinio svarbą, suvokia, kokia glaudi žmonių sąveika su aplinka ir kokią įtaką tai daro sveikatai. Tačiau pasaulėžiūrai, kuri pastatus laiko skulptūriniais objektais, neturinčiais nieko bendra su aplinka, remtis gyvensenos modeliais atrodo beprasmiška.

Tradicinė architektūra siūlo sėkmingus projektavimo sprendimus. Ar bus remiamasi gyvensenos modeliais, priklauso nuo to, kiek tokia praktika paplis globaliu mastu. Akivaizdu, kad geografiškai izoliuotos bendruomenės remiasi būtent jais. Jos gali būti įvairiais atžvilgiais skirtingos, tačiau žmogaus kūnas visose pasaulio vietovėse mažai kuo skiriasi, taigi peršasi išvada, kad geometriniai projektavimo sprendimai irgi turėtų būti panašūs. Taip ir yra! Įvairių laikų, skirtingiausių kultūrų sociogeometriniai modeliai, atliepiantys gyvenseną ir užtikrinantys gerą savijautą, mažai kuo skiriasi.

Modelių kūrimas, paremtas stebėjimu

Kadangi geresnę gyvenimo kokybę dažniausiai užtikrina tradiciniai pastatai, daug kam atrodo, kad užtektų paprasčiausiai nuolatos kartoti jų projektavimo sprendimus. Bet ne visada yra taip. Daug projektavimo tipologijų kartojama, siekiant tam tikro tikslo, tačiau jos nebūtinai pagerina žmonių gyvenimą. Projektavimo šablonas gali būti plačiai taikomas todėl, kad yra pigus ir industriniu požiūriu efektyvus, arba todėl, kad tarnauja tam tikros grupės interesams, tačiau nebūtinai kuria gydomąją aplinką vartotojams. Tai nėra tinkamas modelis. Daugeliu atvejų tai skatina aplinkos ypatybių, reikalingų sveikai gyvensenai užtikrinti, degradaciją.

Žinojimu pagrįstam požiūriui, koks projektavimas palankus sveikatai, reikia patikrintų gyvensenos modelių katalogo, kuriuo būtų galima remtis, kad nesupainiotume jų su tomis tipologijomis, kurios smukdo gyvenimo kokybę („antimodeliai“). Alexanderis „Modelių kalboje“ pateikė vieną iš galimų sąrašų. Tačiau kaip apibrėžti, kokiais gyvensenos modeliais remiasi esami statiniai ir urbanistinis audinys? Kad atrinktume tinkamiausius tradicinės praktikos modelius ir paverstume juos visiškai naujais sprendimais, reikės ypatingo jautrumo ir nuovokos (Salingaros, 2005, 5 skyrius).

Kaip įžvelgti modelį dabartiniame projektavime

1. Gyvensenos modeliai dažniausiai veikia kartu kaip tam tikra grupė, jie retai kada būna izoliuoti.
2. Kai modeliai pasireiškia silpna forma, reikia ieškoti tvirtesnio pavyzdžio.
3. Modeliams būdingas kompleksiškumas, todėl supaprastinta aplinka jiems nėra tinkama.

Pačių geriausių konfigūracijų, kurios labiausiai atitinka gyvenseną ir simultaniškai sprendžia projektavimo problemas, kompleksiškumas yra ypač didelis. Aplinka, užtikrinanti vartotojų gerovę, ko gero, visada remiasi įvairiais kartu veikiančiais modeliais, kurie užpildo sudėtingą šios dinamiškos sistemos planą (ne visi jos komponentai yra akivaizdūs). Tad su šia problematika susijęs tyrimas turėtų atskirti tuos modelius vieną nuo kito. Pirmiausia nustatomi jau žinomi modeliai, o visi kiti yra nauji. Šios paieškos turi būti nuoseklios, nuolatinės, neįmanoma visko atlikti kartą ir visiems laikams.

Esama daug panašių, tačiau individualių būdų, kaip spręsti specifines projektavimo problemas. Bendras bruožas būtų tai, kad visi, kiek įmanoma, remiasi gyvensenos modeliais, siekia daryti gydomąjį poveikį vartotojams, tačiau kuris iš jų yra archetipinis? Taigi iš daugelio reikia išsirinkti vieną. Optimalus „nuostabiausias“ gyvensenos modelis yra tas, kuris leidžia užmegzti grįžtamąjį ryšį ir daro didžiausią poveikį, nuteikdamas vartotojus jaustis gerai. Lokalizuoti tokį gyvensenos modelį gana sunku. Architektas turi mokytis tuos modelius atpažinti, kad projektuodamas prisitaikytų prie bendros kompleksiškumo tvarkos, būdingos pasirinktam gyvensenos modeliui.

Įprastinė projektavimo ir profesionalų ugdymo praktika atmeta bet kokius suvaržymus. Architektai mano turintys absoliučią galią kontroliuoti visuomenės gyvenimą, nes jie sprendžia, kokio pobūdžio, kokių formų ir dydžių erdvėse žmonės gyvens ir dirbs. Nenuostabu, kad atmetama ir gyvensenos modelių idėja – juk tai suvaržytų beribę architektų laisvę, kuri buvo jiems pažadėta dar studijų metais.
Nikos Salingaros

Archetipinis gyvensenos modelis, esant tam tikroms aplinkybėms, turėtų daryti didžiausią poveikį sveikatai ir užtikrinti komfortą. Šiuo atžvilgiu gydomąją savo galią jis atskleidžia tada, kai yra inkorporuojamas į kažką nauja. Jėgos, kurios konkuruoja dėl tikslingumo, dėl mados, dėl trumpalaikės naudos, arba neteisingai suprasti architektūriniai kodai ir zonavimo įstatymai tą modelį, be abejo, gerokai nuskurdins, suvaržys jo taikymą. Ieškant tinkamiausio gyvensenos modelio, reikia orientuotis į geriausią pavyzdį iš jau įgyvendintų projektų, elgtis taip, kaip elgiasi kriauklių ar senovinių monetų kolekcionieriai. Kad atskleistume gydomąją aplinkos galią, reikia patirties ir didelio jautrumo. Tai nesibaigiantis paieškų ir atradimų procesas.

Modeliai kaip projektavimo suvaržymai

Gyvensenos modeliai prisideda prie projektavimo sprendimų sėkmės. Tačiau architektas statiniui, kurį projektuoja, negali paprasčiausiai primesti kokio nors gyvensenos modelio, tikėdamasis, kad šis savaime sutaps su koherentiškais statinį organizuojančiais principais. Gyvensenos modelio taikymas padrikam, vidinių ryšių stokojančiam statiniui neišgelbės jo nuo nesėkmės.

Kadangi gyvensenos modeliai palaiko ir sustiprina vienas kitą, juos reikia diegti į adaptyvią struktūrą, susaistytą glaudžiais tarpusavio ryšiais. Negalima to daryti paskubomis, viliantis, gal pavyks pataisyti prastą projektą.

Alexanderis knygoje „Tvarkos prigimtis“ teisingai nurodė, kad tokie modeliai varžo rafinuotą kompiuterinio projektavimo sistemą. Iš begalinio siūlomų sprendimų skaičiaus tenka rinktis tokius, kurie tinka modelių grupėms, susijusioms tarpusavyje. Tokie sprendimai visada yra adaptyvaus pobūdžio. Kuo daugiau esama privalomų suvaržymų, tuo mažesnis gerų pasirinkimų skaičius. Projektavimo procesas gali susidurti ir su tokio pobūdžio adaptaciniais suvaržymais kaip klimato sąlygos, vietos specifika, orientacija, aplinkos bei vietinių struktūrų poveikis ir kt.

Struktūriškai pasinaudojus aukšto pastato pėda ir pavidalu, galima sukurti pusiau uždarą urbanistinę erdvę. Anksčiau slėgusi  psichologiškai, nenaudojama eksterjero erdvė dabar tapo adaptyvi. Naudingas interjero plotas liko toks pat.
Struktūriškai pasinaudojus aukšto pastato pėda ir pavidalu, galima sukurti pusiau uždarą urbanistinę erdvę. Anksčiau slėgusi psichologiškai, nenaudojama eksterjero erdvė dabar tapo adaptyvi. Naudingas interjero plotas liko toks pat.
© Kultūros barų

Įprastinė projektavimo ir profesionalų ugdymo praktika atmeta bet kokius suvaržymus. Architektai mano turintys absoliučią galią kontroliuoti visuomenės gyvenimą, nes jie sprendžia, kokio pobūdžio, kokių formų ir dydžių erdvėse žmonės gyvens ir dirbs. Nenuostabu, kad atmetama ir gyvensenos modelių idėja – juk tai suvaržytų beribę architektų laisvę, kuri buvo jiems pažadėta dar studijų metais.

Keisčiausia, kad visiškai nekalbama apie paradoksalų (ir labiausiai gluminantį) įprasto projektavimo aspektą – šiuolaikinės architektūros kūrybinė laisvė yra visiškai priklausoma nuo prekės ženklų kūrėjų, nuo galingų tarpininkų ir įtakingų kritikų, taigi ji jau taip suvaržyta, kad jokie gyvensenos modeliai dar labiau jos nebesuvaržys. Ištisus dešimtmečius architektams buvo leidžiama kurti bet ką, išskyrus tai, kas sudaro gyvybinės struktūros esmę. Šį suvaržymą įteisino architektų mokymas ir žiniasklaida, pristatanti architektūrą. Iš tikrųjų architektai raginami nepaisyti gyvensenos modelių, todėl projektuoja statinius, be gailesčio niokojančius gamtą.

Modernistinis kiemas yra atstumiantis, todėl pereidami per jį, išgeriame kavos puodelį, trumpai su kuo nors pasikalbame ir keliaujame sau.
Modernistinis kiemas yra atstumiantis, todėl pereidami per jį, išgeriame kavos puodelį, trumpai su kuo nors pasikalbame ir keliaujame sau.
© Kultūros barų
Tradicinis kiemas grindžiamas susipinančiais gyvensenos modeliais. Jų kombinacija tarsi sako: ,,Būk čia savo malonumui, naudokis aplinka, bendraudamas su kitais.“
Tradicinis kiemas grindžiamas susipinančiais gyvensenos modeliais. Jų kombinacija tarsi sako: ,,Būk čia savo malonumui, naudokis aplinka, bendraudamas su kitais.“
© Kultūros barų

Tęsinys kitame numeryje

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Eglė Džiugytė. Kinijos strategija prekybos kare: ne vienas ginklas (10)

Pastarąjį dešimtmetį stabilus Kinijos ekonomikos augimas stebino ne vieną.

Indrė Genytė-Pikčienė. Brangstanti nafta neleidžia infliacijai išsikvėpti (2)

Statistikos departamento duomenimis, liepos mėnesį vartotojų kainos per metus išaugo 2,5 proc.,...

Nerijus Mačiulis. Nepakeliama automobilio mokesčio našta (178)

Bet kokia automobilių apmokestinimo idėja Lietuvoje kuriasi taip pat sėkmingai kaip nebe pirmos...

Algimantas Valinevičius. Nuobodžius darbus palikime robotams (2)

Šiuo metu Lietuvos elektronikos ir elektros inžinerijos rinkoje veikia apie 250 kompanijų, kuriose...

Mindaugas Lukas. Obligacijos: naujai atrasta finansavimosi alternatyva su šaukštu deguto

Pastaruoju metu vis dažniau pasigirsta, jog verslo ir atskirų projektų finansavimui užsitikrinti...

Top naujienos

Trumpas priėmė Putino iššūkį: šių ginklavimosi varžybų Kremlius tęsti tiesiog nepajėgs (256)

Tebūnie ginklavimosi varžybos. Mes juos pranoksime visur. Taip dar 2016-ųjų gruodį sakė tuomet...

Audra niokoja Kauną: vanduo apsėmė gatves, vėjas vartė reklamų stendus ir medžius (39)

Antradienio popietę Kauną užklupo škvalas. Smarki liūtis užtvindė kai kurias svarbias Kauno...

Už grasinimus susidoroti su DELFI žurnalistu Vitai Jakutienei skirta kardomoji priemonė (295)

Po straipsnio „ Pravieniškių mafija. Kruvina Kauno nusikaltėlių kova: „pupytės“ mylimasis...

Patikrino kavines kelyje į pajūrį: rezultatas kraupus (118)

Patiekalai iš neaiškios kilmės žaliavų, nešvara, žalia mėsa šalia ką tik paruoštų...

Patarė, ko geriau nedaryti, jei per liūtį automobilis įstrigo baloje (3)

Dažnas atvejis per smarkias liūtis – kirsti gilių balų nesiryžtančių vairuotojų tuntai ir...

Tragedija Italijos greitkelyje: įgriuvo didžiulio viaduko dalis, žuvo dešimtys žmonių papildyta 18:27 (187)

Greitkelyje netoli Italijos miesto Genujos sugriuvo didžiulio viaduko dalis, skelbia BBC. Žuvo...

Gydytojas nebegali tylėti: nesuvokiu, ką padaro vaikas, kad tėvai jį apipila karšta sriuba ar kava? (110)

Skubiosios medicinos vyresnysis gydytojas rezidentas, tinklaraščio „ Pragaro ambulatorija “...

16-mečiai aštuntfinalyje neturėjo vargo su Nyderlandais: taškų pelnė visi 12 žaidėjų (15)

Lietuvos jaunučių (iki 16 metų) krepšinio rinktinė Europos čempionate Serbijoje vis dar nesutiko...

Kambariniai augalai, kurių negalima laikyti namuose (11)

Kiekviena gėlė turi tik jai vienai būdingą energetiką. Kai kurios teigiamai veikia namų...

Guoga sako planuojantis baigti politinę karjerą, bet užsimena ir apie kitus scenarijus (52)

Europos Parlamento narys Antanas Guoga sako planuojantis kitąmet pasibaigus kadencijai nutraukti...