Didžiausias dėmesys mokesčių reformoje skiriamas įsisenėjusiai problemai spręsti – reikšmingai mažinama mažas pajamas gaunančiųjų mokestinė našta. Planuojama neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD) sulyginti su minimaliu mėnesiniu atlyginimu, o nuo pirmojo uždirbto 100 eurų per mėnesį nereikės mokėti socialinio draudimo įmokų.
Tai reikšmingas mokestinės naštos sumažėjimas, tačiau kol kas ji aktuali tik pačias mažiausias pajamas gaunantiems gyventojams, todėl ateityje reikėtų ieškoti galimybių mažinti naštą ir vidutines pajamas gaunančioms šeimoms.
Labiau kontraversiška priemonė gali atrodyti sprendimas socialinio draudimo įmokas skaičiuoti nuo minimalaus atlyginimo net ir tuo atveju, kai darbuotojas dirba ne pilnu etatu ir uždirba mažiau nei minimalų atlyginimą. Darbdaviams tai – papildoma mokestinė našta.
Tačiau tokiu būdu apsaugomi darbuotojai, kurie galės tikėtis didesnių socialinių išmokų senatvėje ar nelaimės atveju. Be to, tokiu būdu bandoma kovoti su vis dar paplitusia mokesčių vengimo forma, kuomet darbuotojas ne pilnu etatu įdarbinamas tik formaliai.
Kaip vertinti sprendimą atsisakyti papildomo NPD, taikomo vaikus auginančioms šeimoms, ir jį pakeisti tiesiogine vaiko išmoka – už pirmą ir antrą vaiką bus skiriama po 30 eurų, o už kiekvieną kitą – po 75 eurus? Dėl tokio pokyčio didžiausia naudą gaus mažesnes pajamas gaunančios bei daugiau vaikų auginančios šeimos, kurios iki šiol visa PNPD teikiama nauda pasinaudoti negalėjo.
Teigiamas pokytis yra ir tai, kad vaiko išmoka nebepriklausys nuo šeimos pajamų – šeimoms nebereiks baimintis, kad padidėjus atlyginimui „vaiko pinigai“ bus prarasti. Todėl turėtų sumažėti paskatų slėpti pajamas. Be to, tokios paramos administravimas daug paprastesnis ir pigesnis.
Sveikintini ir ketinimai taikyti pelno mokesčio lengvatas įmonėms, užsiimančioms tyrimų komercializavimu bei investuojančioms į technologinį atsinaujinimą. Tai galėtų ne tik kilstelėti jau tam tikrą laiką stagnuojantį Lietuvos įmonių produktyvumą, bet ir paskatinti naujų darbo vietų kūrimą bei tiesiogines užsienio investicijas. Pelno mokesčio ir socialinio draudimo įmokų netaikymas pirmaisiais naujai įsteigtų įmonių metais gali paskatinti verslumą, o galbūt ir sumažinti regioninę atskirtį.
Žinoma, tokia papildoma mokestinė paskata mažas pajamas gaunančioms šeimoms ir investuojančioms įmonėms nemažai kainuos, o prarastas pajamas valstybės biudžete reikės kažkuo kompensuoti. Sunku nepateisinti lengvatų aplinką teršiančiam kurui panaikinimo.
Siūlymas atsisakyti mokestinių lengvatų kai kurių profesijų atstovams, pavyzdžiui, žemdirbiams taip pat suprantamas – jos buvo diskriminuojančios ir ignoravo horizontalaus teisingumo principą. Atsiranda diferencijavimas ne pagal veiklos sritį, o pagal pajamų dydį, todėl mažas pajamas gaunantys žemdirbiai ir kitų profesijų atstovai, panašu, ir toliau mokės lengvatinį gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifą.
Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatų naikinimas yra skausmingas viešbučių sektoriui, tačiau tenka pripažinti, kad šios lengvatos įtaka paslaugų kainoms ir turizmo skatinimui buvo minimali. Galiausiai, siekiant skurdo mažinimo ir mokesčių sistemos efektyvumo didinimo, neišbalansuojant valstybės finansų, kai kurias lengvatas teko paaukoti kaip neprioritetines. Kalibruojant mokesčių sistemą retai būna ir vilkas sotus, ir avis sveika. Galima pasidžiaugti, kad neatsirado naujų mokesčių, ir tikėtis, kad jie nebus svarstomi tol, kol nepadidės valdžios sektoriaus išlaidų efektyvumas.
Daugiausia kritikos vyriausybės pasiūlymai turbūt sulauks ne dėl lengvatų naikinimo, o dėl nepakankamai ambicingų tikslų ir pokyčių. Vis dėlto vertinant neigiamą visuomenės nuomonę daugelio esminių reformų klausimu bei dažną pasirinkimą išlaikyti status quo, tokio nuosaikaus pokyčio buvo galima tikėtis. Svarbiausia tai, kad nors pokyčiai ir nėra dideli, jų kryptis yra teisinga, o naudą pirmiausiai pajus labiausiai pažeidžiami visuomenės sluoksniai.
