Vakar parašiau, kad grigeo kaput, už ką mane užpuolė krizių valdytojai ir sakė, jog vartotojams nusispjauti, kuo valytis užpakalį. Svarbu, kad įmonė atsiprašytų. Aš su tuo nesiginčysiu, bet noriu priminti, kad nors vartotojams nusispjaut (dauguma FMCG yra ne perkami, bet parduodami produktai), jie dar yra ir rinkėjai. O rinkėjams nenusispjaut, toli gražu, jie įsiutę dar nuo Alytaus. Dar nenusispjaut kitiems verslams, kurie tiesiogiai parduoda tualetinį popierių („Iki“, „Senukai“, „Norfa“ jau pasisakė) ir jiems nereikia svetimų problemų. Dar nenusispjauti verslo įmonėms – produkcijos pirkėjams. Ir politikams. Ir ES. Ir reguliatoriams.
Š. Istorija
Bet pirmiausia ką mes per tas dvi dienas sužinojome apie Š. istoriją? Sužinojome, kad klaipėdiečiai skundėsi smarve jau seniai, kad įtarinėjo, jog „Grigeo“ turi per silpnas nuosavos valymo sistemos apimtis. Kad keli Seimo nariai mėgino įtikinti „Grigeo“ jungtis prie centrinės Klaipėdos nuotekų valymo sistemos (kas kainuotų apie 1,5 mln. Eur per metus), gal todėl įmonė kartais numesdavo Klaipėdos vandenims keliasdešimt tūkstančių, matyt, kad nerėktų. Dar sužinojome apie tris vamzdžius – pirmą, kuris ėjo į įmonės valymo įrenginius. Antrą, kuris ėjo į Klaipėdos vandenų centralizuoto valymo sistemą ir (3) „avarinį“, kuris ėjo tiesiai į Kuršių marias, apeidamas valymo įrenginius.
Komentatorė rašo, kad „Grigeo“ dar teikė mokamas nuotekų valymo paslaugas ir kitoms įmonėms, tai iš to dar ir uždirbdavo!
Šiandien išėjo ponas Pangonis, kuris braukė per nosį, jautėsi blogai ir, kaip ir dera, paskaitė tekstą iš popieriaus. Esminiai jo teiginiai, atmetus pikantiškas detales apie jo jausmus ir ką jis veikė vakar dieną: (1) visus nuostolius atlygins; (2) visus atleis; (3) apie situaciją jis pats nieko nežinojo; (4) nepaneigė, kad čia buvo ne viena „avarija“, bet viskas truko kur kas ilgiau.
Kitaip tariant, istorija skamba maždaug taip. Vienas garsiausių Lietuvos verslininkų, vienas turtingiausių investuotojų, nusiperka įmonę, kuri turi per mažus valymo pajėgumus. Jo pasamdyti vadovai sėkmingai (taip pat ir sandorį sudarę pardavėjai, konsultantai ir teisininkai) slepia šitą faktą nuo savininko ir valdybos nario ir gerindami jo verslo rezultatus, rizikuoja asmeniškai bei taupo 1,5 mln. Eur per metus. Todėl dalinai išvalytą nešvarų vandenį leidžia per trečią, avarinį vamzdį (valdomą rankomis). Tikėtina, taip pat savo iniciatyva tariasi ir su aplinkosaugininkais, kad tie nepastebėtų, ir dar sėkmingai meluoja visam miestui ir akcininkui apie tai, iš kur smirda. Naujas vadovas per penkis mėnesius irgi nepastebi nieko, akcininko neinformuoja. O kažkokie neįvardinti santechnikai fiziškai (!) toliau sukioja sklendę ir toliau leidžia kenksmingas nuotekas į Kuršių marias.
Nu gal? Bet šiaip istorija nėra pati įtikinamiausia. Norint ją pagerinti, reikia manyti, kad arba akcininkas yra patiklus idiotas, arba demonas, kuriam visi bijo pasakyti, kas jo įmonėje vyksta. Gal teisme šita versija ir praeis, bet abiem atvejais – ponas gavo, ko nusipelnė.
Kas už to slypi?
„Grigeo“ turi kelis klausimus. Viena, bus bauda: gal 5 milijonai, gal daugiau. Antra, bus ieškiniai, kurių suma gali būt iš esmės nenuspėjama. Trečia, tiriama baudžiamoji byla, kurioje šikną saugantis sklendės operatorius beveik neabejotinai pasakys, kas jam liepė sukioti sklendę. Dar kažką pasakys ir buvę vadovai, su kuriais „Grigeo“ dabar teisiasi. Ketvirta, kompanijos veiksmai sukelia vidaus vartojimo krizę ir jų atsisako vietiniai tiekėjai (girdėjau, kad vidaus popieriaus realizavimas sudaro apie 10-15 proc. grupės pajamų). Penkta, ekologija labai jautri tema pelningose Europos eksporto rinkose (neturiu duomenų, kur eksportuoja „Grigeo“, bet įtariu, kad vis tik labiau į Europą, taip rašė ir savo pranešimuose spaudai). Istorijai paplitus, reikėtų visai nedaug pastumti, kad viskas taptų vieša.
Pats esminis klausimas čia – laikotarpis. Prokurorai galbūt gali įrodyti paskutinių mėnesių sklendės Nr. 3 pasukimus. Bet va 2012 metų įrodymai yra ne tokie lengvi.
Teisininkai mielai liepė atlyginti žalą už paskutinę „avariją“ prokuratūroje. Ar įmonė sąmoningai sutiks atlyginti žalą už visą praėjusį laikotarpį – labai abejoju. Juoba, kad ir ieškiniai gali būt nenuspėjamo dydžio ir iš nenuspėjamų šaltinių – Neringos savivaldybė? Kvapo iškankinta pietų Klaipėdos bendruomenė? Rimta liga susirgęs paplūdimio gyventojas ar marių kaituotojas? Reguliatorius irgi gali tvoti rekordinio dydžio baudą. Tai ar viską atlygins – abejoju. Ir ar „vidinis tyrimas“ ras ką nors daugiau nei paskutiniai trys mėnesiai (ar kiek ten prokuratūra sekė) irgi labai abejoju.
Kitas esminis dalykas – verslo tęstinumas, ypač jautriose Europos rinkose. Tokiose situacijose svarbiausia pasiekti dugną ir pasakyti: „va, viską susitarėme ir dabar pasikeitėme“, ką šiandien ponas Pangonis ir mėgino padaryti.
„Grigeo“ bėda – įmonė kotiruojama ir turi paskelbusi daug informacijos, kurios negali atšaukti, be to tai generuoja papildomą viešumą. Ekologija irgi labai jautri tema, ypač naujoje ES darbotvarkėje. Informacija iki klientų sunkiai, bet nueis, kad ir kokie silpni Lietuvoje žalieji, jie tuo vis tiek pasirūpins (paklauskite Ten Walls). Ir tada keli sprendimai gali „Grigeo“ finansus pakeisti iš esmės.
Pangonis pasirinko labai rizikingą ir vienintelį įmanomą sprendimą (kitaip jau ryt gautų kriminalinius įtarimus) – asmeniškai atsiriboti nuo įvykio. Užteks mažos informacijos (nebūtinai tikros), kad jis su sprendimu susijęs, ir ši strategija išlėks per orą, o jis daugiau neatsiprašinės.
Krizių valdymas
Jei būtų atsitikusi vienkartinė avarija, „Grigeo“ reakcija butų suprantama ir net pavyzdinė. Atsiprašom, atleidom kaltuosius, padengsim žalą, duosim pinigų pakrančių valymui. Daugiau nepasikartos, labai juoda diena, darsyk atsiprašau.
Bet čia kalbama apie supuvusią sistemą, ir visiškai nusimušusį moralinį kompasą. Kitaip tariant – padugnių vertybės – galim apšikti ir apnuodyti visą miestą ir jūrą už 1,5 milijono per metus. Jokios užuojautos akcininkams, vadovams, papirktiems ar bukiems aplinkosaugininkams čia būti net negali. Ėskit savo šūdą, padugnės.
Bet jei pagalvotume apie 800 nekaltų grupės darbuotoju, įmonės sumokamus mokesčius ir Lietuvos verslo pasididžiavimą, veiksmų eiga turėtų būt maždaug tokia.
1. Atriboti Klaipėdą nuo kito „Grigeo“ verslo. Grubiai. Greitai. Net Klaipėdos įmones prekės ženklo keitimu. Kad ir atgal į Klaipėdos kartoną. Ir apie tai plačiai kalbėti.
2. Pradėti kalbėti ne apie save ir savo jausmus, bet apie darbuotojus. Nes niekas nenori, kad 800 žmonių prarastų darbą dėl kelių godžių individų moralės. Profsąjunga – vienintelė patikima apsauga ginantis tiek Europoje, tiek Lietuvoje.
3. Pasiruošti akcininkų pasikeitimui. Kiek atsimenu, neseniai Pangonis atsisakė „Invaldos“ investicijos. Manau pats laikas atsiklaupus ant kelių pas kurį nors geros reputacijos fondą atiduot akcijas už labai nekošerinę sumą, o savo akcijas susimažinti iki nekontrolinio paketo. Dingti iš valdybų ir Prezidentų.
4. Rasti gabų, iškalbingą ir smūgius atlaikantį vadovą. CEO – politiką. Vadovas turės balansuoti tarp „aš suprantu ir kaltas, nors čia ir nebuvau“ ir tarp „atleiskit, tiek nemokėsim, čia per daug“. Galintį įtikinti ir skeptišką publiką, ir politikus, ir užsienio partnerius. Ir dar sugebantį valdyti verslą. Tokį truputį supermeną. Tokių yra, bet nelabai daug ir net ir jiems gali nepavykti.
Kodėl tai svarbu?
Praėjusiais metais centrinės valdžios ilgai ignoruotą Alytaus gaisrą Lietuvos žurnalistai išrinko antru svarbiausiu metų įvykiu. Aš privačiai manau, kad vangi reakcija į gaisrą buvo viena esminių Prezidento Nausėdos reitingo kritimo priežasčių. Tačiau ten atsekti kaltuosius buvo daug sunkiau.
Dabar antras atvejis – gali būti, kad vienas Lietuvos vietinio verslo flagmanų beveik dešimtmetį taupydamas pinigus (ir taip įgaudamas nesąžiningą pranašumą prieš konkurentus) teršė šventą kiekvienam lietuviui Kuršių neriją. Kaip ir rašiau, vartotojai tualetinio popieriaus neboikotuos. Bet vartotojai yra ir rinkėjai. Rinkėjus atstovauja politikai, juos atstovauja vis aktyvesni NVO, žurnalistai, influenceriai.
„MG Baltic“ vokelis Masiuliui prikišamai parodė, kad visa tai, kuo verslą ilgai įtarinėjo nepatiklūs piliečiai, gali būti tiesa. Tai šaliai davė penkis antiverslinės retorikos, antialkoholinės isterijos ir populistinės politikos metus, kurie, atrodo, ėjo į pabaigą.
Dabar vėl – vamzdis su brudu teka į Kuršių marias. Kiekvienas, kad ir nedidelis ekologijos pažeidimas, dabar siesis su „Grigeo“ – jie irgi sakė, kad labai žali. O politikams tai taps pretekstu toliau kurti Lukašenkos pavyzdžio kalėjimo santykius su verslu – paaiškinsi – uždarysiu, bl**. O tai neigiamai paveiks ir visų mūsų gyvenimus.
P.S. Ponas Pangonis, su kuriuo susidūriau gal prieš 20 metų, man visada paliko profesionalaus, ūkiško ir padoraus vadovo įvaizdį. Jo įmonė buvo geras lietuviško, gerai valdomo ir atsakingo verslo pavyzdys. Dėl to dar labiau pikta ir dar labiau gaila. Sunkieji metalai. Į Kuršių marias.
Autorius savo nuomonę publikavo socialiniame tinkle „Facebook“. Gavus sutikimą, ją perpublikavo DELFI.
