Ir Europos hidroenergetikai, energetikos kompanijas vienijančios „Eurelectric“ asociacijos vardu, pasveikino šį dokumentą.
Pasveikino visų pirma dėl to, kad jame aiškiai apibrėžta, kad šalindamos kliūtis upėse, valstybės narės pirmiausia turėtų pašalinti nenaudojamas kliūtis, t. y. tas, kurios nebereikalingos atsinaujinančiosios energijos gamybai, vidaus vandenų laivybai, vandens tiekimui ar kitoms reikmėms.
Komisaras Virginijus Sinkevičius, pristatydamas Gamtos atkūrimo reglamento projektą, be kita ko nedviprasmiškai teigė, kad Gamtos atkūrimo įstatymo tekste niekur nereikalaujama panaikinti hidroenergetikos. ES yra 23 tūkst. hidroelektrinių, kurios gamina apie 12 proc. ES elektros poreikio (labai panašiai, kaip anglimi kūrenamos elektrinės). Ir hidroelektrinės sudaro vos 2 proc. visų kliūčių upėse. Todėl, anot komisaro, nesunkiai galima laikytis siūlomų reikalavimų nedarant poveikio hidroelektrinių gamybai.
Baigiantis vasariui teko apsilankyti naujausioje Lietuvos hidroelektrinėje.
Tai vienos moderniausių Lietuvos įmonių UAB „Intersurgical“ pastatyta nauja 340 kW galios hidroelektrinė prie Pabradės tvenkinio ant Dubingos upės, kuria vanduo per Pabradės miškus teka iš Asvejos ežero į Žeimeną. Pradėta eksploatuoti 2021 metais, per patį „Covid-19“ siautėjimą.
2021 metais, kai atrodė, kad Lietuvos hidroenergetika neturi jokių perspektyvų. Seime buvo svarstomas Vandens įstatymo pakeitimas, kuriame buvo numatomas pratekančio vandens apmokestinimas. Aplinkos ministerijos specialistės rengė sąrašus hidroelektrinių, kurias reikėtų griauti pirmiausia, o rengiamuose Tvenkinių eksploatavimo taisyklių pakeitimo projektuose viena po kitos kilo naujos atsakomybės elektrinių operatoriams: savo lėšomis statyti žuvitakius, valyti dėl padidėjusio azoto kiekio vandenyje želiančius tvenkinius nuo čia sunešamo dumblo, palaikyti tinkamą vandenų lygį, matuoti žuvų kiekius, vykdyti potvynių prevenciją. Ir visą tai daryti nemokamai. Nepaisant, kad hidroelektrines eksploatuojančioms įmonėms nepriklausė nei tvenkiniai, nei dažnu atveju – užtvankos. Daugelis hidroelektrinių savininkų tada svarstė, kad teks nutraukti veiklą ir atleisti visus hidroelektrines prižiūrinčius žmones, paliekant visas jiems keliamas pareigas savivaldybėms, kurios dažnu atveju ir buvo tvenkinių bei užtvankų savininkės.
UAB „Intersurgical“ elektrinė gamina elektrą įmonės poreikiams, taip mažindama įmonės kaštus, nes įmonė ne tik kad mažiau moka už elektrą, perkamą iš tinklo, bet taip pat ir mažiau moka už leistiną vartoti elektros tinklo galią.
UAB „Intersurgical“ inžinierius Jaroslavas, atsakingas už hidroelektrinės priežiūra, džiaugiasi, kad investicijos į naują hidroelektrinę, padarytos prieš pat energetilkos krizę 2022 metais, dėl milžiniškų elektros kainų jau didžia dalimi atsipirko. Taip, Aplinkos ministerijos iniciatyva Seimas vis dėl to įvedė mokestį hidroelektrinėms už pratekantį vandenį ir tas mokestis kiek pailgins investicijos, padarytos prieš kelerius metus, atsiperkamumą.
Tačiau Jaroslavas džiaugiasi, kad pastaruoju metu bent jau niekas nebegrasina griauti hidroelektrinių, kaip buvo prieš kelerius metus.
Prie to prisidėjo Lietuvos elektros energetikos sistemos operatorius „Litgrid“, kurio vadovai kantriai aiškino, kad hidroelektrinės reikalingos energetikos sistemai kaip sistemą stabilizuojantys įrenginiai ir jų niekaip nepakeisi tiek pat elektros gaminančiomis vėjo ir saulės elektrinėmis.
Kaip pavyzdį galima paminėti Norvegijos ir Švedijos hidroelektrines, kurios iš esmės subalansuoja visą Skandinavijos ir iš dalies Baltijos šalių vėjo ir saulės elektrinių gamybą. Tuo metu, kai vėjo elektrinės Danijoje gamina elektros energijos perteklių, elektra iš Danijos teka į Norvegiją, o norvegiškos hidroelektrinės mažina elektros gamybą, kaupdamos tvenkiniuose esantį vandens kiekį. O kai Danijoje ir Švedijoje vėjo nebėra, ateina hidroelektrinių gamybos eilė, taip stabilizuojant elektros tiekimą visoje sistemoje.
Tarptautinė energetikos agentūra konstatuoja, kad hidroenergetika atlieka esminį vaidmenį pereinant prie švarios elektros energijos ne tik dėl pagaminamo aplinkai neutralaus elektros energijos kiekio, tačiau ir dėl išskirtinių elektros energijos kaupimo ir darbo tinkle lankstumo galimybių.
Hidroelektrinės taip pat užtikrina ir tinklo stabilumą bei patikimumą. Taip, teoriškai tą patį gali padaryti ir kaupimo baterijos su sintetinę inerciją kuriančiais įrenginiais, sinchroniniais kompensatoriais. Tačiau ši alternatyva yra labai brangi.
Aišku, Lietuvos hidroenergetika, susidedanti iš 95 nedidelių ir vienos didesnės Kauno hidroelektrinės, regioniniu mastu nėra tiek reikšmingas sistemos stabilumui elementas, kaip Norvegijos ir Švedijos hidroelektrinės.
Bet Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkai 2022 metais atliktoje savo studijoje, taikydami ACER metodiką, įvertino, kad metinė nauda, kurią elektros energijos vartotojams suteikia Lietuvos smulkiosios hidroelektrinės, siekia nuo 24 milijonų eurų per metus optimistiškiausiu scenarijumi iki 384 mln. eurų per metus scenarijumi, kai, pavyzdžiui, reikia apsiginti nuo Rusijos diversijos, dirbtinai atjungiant Lietuvos elektros energetikos sistemą nuo BRELL žiedo anksčiau, nei mes sinchronizavomės su Europos tinklais, arba išvedus iš sistemos (veikimo) „LitPolLink“ jungtis.
Galų gale net ir aršūs hidroenergetikos priešai Aplinkos ministerijoje suprato, kad nugriovus hidroelektrinę, iš esmės nieko nepakeisi: Pabradės atveju vis tiek liks dar 1929 metais lenkų valdžios pastatyta užtvanka, formuojanti Pabradės tvenkinį – mėgstamą pabradiečių poilsio vietą.
Todėl sutarta dėl kompromiso – žuvitakio statybos.
UAB „Intersurgical“ yra pasiruošusi prisidėti prie žuvitakio statybos, tačiau kol kas dar tik rengiama valstybės paramos žuvitakių įrengimui tvarka. Kiek valstybės pinigais bus finansuojamas žuvitakių įrengimas, kiek prisidės savivaldybės, valdančios tvenkinius ir užtvankas, o kiek prisidės hidroelektrinių operatoriai, kol kas nėra aišku.
Kaip kol kas Jaroslavas, žiūrėdamas į šniokščiantį, per užtvanką bėgantį vandens srautą, kurio tik nedidelė dalis prateka vamzdžiu į hidroelektrinės turbinas, nelabai gali paaiškinti, už ką čia tiksliai yra mokama, nes ar tas vanduo teka per turbinas, ar aplink jas, jo kiekis nepasikeičia. Hidroelektrinė vandens nesunaudoja. Neaišku ir kam tiksliai bus naudojami surenkami mokesčiai už pratekantį vandenį.
Neaiškumų dar daug.
Aišku tik tiek, kad vien iš pagamintos elektros ir teikiamų balansavimo paslaugų hidroelektrinių operatoriai tikrai negalės finansuoti tokio masto infrastruktūros įrengimo. Tai kur kas mažesnės pajamos, nei reikalingos išlaidos užtvankos pritaikymui, įrengiant čia žuvitakius. Tai, panašu, supranta visos pusės. Kaip to, matyt, negalės padaryti ir savivaldybės, valdančios didžiąją daugumą iš Lietuvoje esančių 1371 užtvankos Lietuvoje, kur šiaip reikėtų įrengti žuvitakius ir prie absoliučios daugumos jų taip niekada ir nebuvo įrengtos hidroelektrinės, o savivaldybės, prižiūrėdamos šias užtvankas, iš viso negauna jokių pajamų, iš kurių būtų galima kažką finansuoti.
Ką iš tiesų galima pakankamai drąsiai teigti – nuo hidroenergetikų tamsiausi debesys nuslinko ir akivaizdu, kad hidroenergetika išliks nedidele, bet svarbia Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos dalimi.
ES gamtos atkūrimo reglamentas, kuris galutinai sudėlioja prioritetus – upes imti atstatinėti nuo apleistų užtvankų, kurių Lietuvoje yra tūkstančiai, o ne nuo ekonominei gerovei naudojamų užtvankų – viską galutinai sudėliojo į savo vietas.
