Pelnas. Vienintelis ir nepakartojamas?
Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuva iš planinės peršoko į rinkos ekonomiką, o verslai ne vieną dešimtmetį mokėsi būti efektyvūs. Išsiskirti, konkuruoti ir, žinoma, dirbti pelningai. Viešojo sektoriaus kontroliuojamos įmonės irgi pamažu išsigrynino veiklos rodiklius, jos stebi grąžą akcininkams, o pastaraisiais metais vis dažniau į siekiamų rodiklių sąrašą įtraukia ir įmonės kuriamą vertę visuomenei.
Pelno rodiklis išlieka neabejotinai svarbus, nes jei yra pelno, tai yra ir plėtra, ir augimas, ir dividendai, o valstybės ar savivaldybės kontroliuojamų įmonių atveju – papildomos pajamos į biudžetą, iš kurio finansuojami visuomenės poreikiai. Tačiau klimato pokyčiams virtus klimato krize visuomenė įsikišo ir pareiškė norą matyti verslo perėjimą prie aplinkai draugiškesnių, tačiau kur kas mažiau pelningų veiklos būdų. Taip tvarumo matavimas tapo vienu svarbiausių verslo veiklos rodiklių.
Šiemet kilo karas, prioritetai ir vėl pasikeitė. Įmonių akcininkai, valdybos nariai mažina apetitą pelnui arba tik pelnui, o šalia valstybės valdomų įmonių veiklos efektyvumo rodiklių atsiranda nauji – infrastruktūros patikimumo ir atsparumo, veiklos integralumo, įmonių pasiruošimo karo grėsmei – rodikliai.
Geopolitinė rizika egzistavo, bet nebuvo svarbi
Kaip viename savo komentare pažymėjo Brazilijos karjeros diplomatas Brazas Baracuhy‘is, pasaulinės korporacijos geopolitinės rizikos nekeliančiame pasaulyje gyveno tik daugiau nei tris dešimtmečius nuo Šaltojo karo pabaigos.
Tarptautinės konsultacijų ir audito bendrovės „Ernst & Young“ 2019 metais atliktos apklausos duomenimis, 62 proc. iš 1000 aukščiausio lygio vadovų manė, kad geopolitika daro labai didelį arba didelį poveikį jų įmonėms bei veiklai, įskaitant galimus tiekimo grandinių ir prekybos sutrikimus.
Kito bendrovės tyrimo, atlikto 2021 metais, rezultatai atskleidė, kad nors 40 proc. valdybų reguliariai vertina geopolitinės rizikos poveikį įmonės strategijai, tik 25 proc. reguliariai atsižvelgia į geopolitinę riziką. Atitinkamai beveik pusė įmonių atstovų tada patvirtino nesant jokio oficialaus proceso, skirto geopolitinei rizikai nustatyti ir įvertinti.
Procesų valdyti geopolitinei rizikai didžiojoje dalyje įmonių nebuvo. Iki lemtingos šių metų vasario 24-osios. Kai geopolitinė rizika atsidūrė sąrašo viršuje, valdybos ir įmonių vadovybės susidūrė su kitu nemenku iššūkiu – skubiai prireikė naujų ekstremalių situacijų valdymo planų, naujos strategijos ir papildomų nemenkų lėšų.
Lokalios problemos virto globaliais iššūkiais
Geopolitiniai faktoriai jau keičia standartinius gerosios valdysenos principus ir rodiklius – ir strateginiu, ir taktiniu lygmeniu.
Svarbiausiais tampa 3 rodikliai, kurie turėtų atsirasti kiekvienos įmonės, nepriklausomai nuo to, privačiame sektoriuje ar valstybiniame ji veikia, kokia veikla užsiima, akiratyje.
Tai – atsparumo rodiklis. Sugebėjimas prisitaikyti ir pritaikyti įmonės veiklą besikeičiančiomis sąlygomis, atrasti naujas rinkas, naujus sprendimus, įgalinti naujas technologijas (nuo saulės iki vandenilio, nuo informacinių technologijų iki gyvybės mokslų) visose srityse.
Įmonės pasirengimo ekstremalioms situacijoms rodiklis, kuris apima žmogiškąjį, finansinį ir technologinį pasirengimą. Taip pat veiklos integralumo (modalumo) rodiklis. Įmonės sugebėjimas bendradarbiauti, surasti naujas jungtis, įtraukti (partnerius ir plačiąją visuomenę), taip sukuriant didesnę vertę.
Taktiniame lygmenyje privalome taip pat daug ką apgalvoti. Pavyzdžiui, elektra. Kaip ją tiektume, kaip greit atstatytume, kur kauptume, kaip paskirstytume. Vanduo. Kaip išgautume, jei sutriktų elektros tiekimas, kaip patiektume, kaip valytume, jei valytume nuotekas. Šiluma. Kokie alternatyvūs šilumos šaltiniai, kokia alternatyvios šilumos tiekimo infrastruktūra?
Šiuo metu praktiškai visos įmonės susiduria su išaugusia finansine našta dėl augančių energetinių sąnaudų, o strateginėms įmonėms, tokioms kaip elektros, dujų, vandens tiekimas tenka dvigubas iššūkis – suvaldyti įmonės sąnaudas, surasti galimybių, kaip dirbti dar efektyviau, ir rasti būdų, kaip energetinę naštą bent iš dalies palengvinti vartotojams. Rusijai pritaikius sankcijas komercinius iššūkius patyrė susisiekimo sektorius – geležinkeliai, Klaipėdos jūrų uostas.
Grėsmes rimtai vertina ir Europos Sąjunga, skatinanti šalis nares visapusiškai stiprinti strateginę infrastruktūrą ir imtis visų priemonių apsaugoti ją. Negana to, valdant geopolitines rizikas dirbti kartu turi ne tik skirtingos valstybinės institucijos, bet ir privatus bei viešasis sektoriai, nes tik stiprus valstybės bei visuomenės tandemas galiausiai nulems sėkmę.
Tikėtis kad grįšime ten, kur buvome, negalime. Lūkuriuoti, kad dar yra ne taip ir blogai, gal dar situacija susitvarkys, tikėtis neverta. Taip tik gaištame laiką. Naujos infrastruktūros nenutiesime per dieną. Mūsų geografinė padėtis nepasikeis. Todėl turime išmokti gyventi pasirengimo ir budėjimo sąlygomis. Taip, kaip pandemija dvejus metus diktavo mums kitokį gyvenimo ritmą, taip įkaitusi geopolitinė situacija tapo naująja realybe. Mes rizikuojame smarkiai pralošti, jei ją ignoruosime.
