Gali būti, kad draudimo sprendimas bus priimtas, tačiau kyla klausimas, kokiu keliu: kiek reikės kompensacijų, kaip bus perkvalifikuoti ūkiuose dirbantys žmonės ir kaip bus utilizuotos fermos, jei toks sprendimas bus priimtas.
Visų pirma, reikia pasakyti, kad valdantieji gali priimti sprendimą drausti vieną ar kitą verslą dėl moralinių ar vertybinių motyvų, tačiau tokie sprendimai yra brangūs ir turi būti lydimi ištisų kompensacinių sistemų. Negalima tiesiog pasakyti, kad iki šiol teisėtas ir mokesčius mokantis verslas nėra norimas šalies teritorijoje – reikia nuspręsti, kaip jis bus uždaromas ir kaip jam bus kompensuotos negautos pajamos dėl priimto sprendimo.
Europoje yra 19 valstybių, kurios yra uždraudusios auginti kailinius žvėrelius. 9 verslui prarastų pajamų nekompensavo ir dešimt – kompensavo. Tarp nekompensavusiųjų yra tokios šalys kaip Kroatija, Serbija, Slovėnija, Slovakija, Bosnija ir Hercegovina, Liuksemburgas, Estija bei Latvija, kuri sprendimą atidėjo dar penkeriems metams ir bylinėjasi su įmonėmis dėl verslo sunaikinimo. Daugumoje įvardytų valstybių ši verslo šaka buvo mažareikšmė arba išvis beveik neegzistavo – pavyzdžiui, Liuksemburgas 2018 metais uždraudė kailinių žvėrelių auginimą, nors ten nebuvo nė vienos fermos.
Šalyse, kuriose šis verslas egzistavo ir buvo nutarta uždrausti, buvo mokamos rimtos kompensacijos. Kompensacijos mokamos už veislinę patelę, kuri yra ūkio ašis ir kokybės standartas. Jei panagrinėtume šalių, kurios uždarinėjo savo verslus, duomenis, tai skaičiai yra įspūdingi. Didžioji Britanija 2003 metais uždarinėjo kailinių žvėrelių verslus ir už vieną patelę mokėjo 540 eurų už vienetą to meto kursu. Airija – iki 320 eurų, Belgija – 500 eurų už vienetą, Norvegija – 500 eurų, o taip pat kompensavo fermų griovimą ir utilizavimą.
Jei Lietuvos valdantieji nuspręs pritarti verslo uždarymui, bus formuojamas precedentas, kaip politikai gali atimti verslą, nusprendę, kad šaliai ne pakeliui, ir galime išmesti 5–8 proc. pasaulio audinių rinkos. Ar bus pasirinktas Rytų Europos kelias, kur nekompensuojama, ar bus pasirinktas normalus Vakarų požiūris, kur kažką uždraudus, kas buvo legalu, – reikia kompensuoti. Tai gali laukti ir kitų verslų sričių, kurios kažkokiu kampu nepatinka ar nėra patogios mažai žmonių grupei, todėl ši istorija yra labai svarbi.
Jei vis tik Lietuvos atveju būtų pasukta kompensacijų keliu, tada reikia įvardyti, kiek tai kainuos mokesčių mokėtojams – mums visiems. Visų pirma, bus uždarytas verslas, kuris moka mokesčius ir įdarbina žmones regionuose, kur reikės jais pasirūpinti, ir čia skaičiai, priklausomai nuo krašto, – sunkiai apskaičiuojami. Tačiau tiesioginės kompensacijos pagal veislines pateles gali būti apskaičiuojamos. Taigi minėtos Didžiosios Britanijos pavyzdžiu, Lietuvos verslams reikėtų sumokėti 230 mln. eurų, Airijos – apie 130 mln. eurų, Norvegijos – 170 mln. eurų ir t. t. Pigiausiai Lietuvai kompensuoti kainuotų olandišku pavyzdžiu, kuris Lietuvos atveju pareikalautų apie 72 milijonų eurų, tačiau ten situacija buvo išskirtinė, nes prie šio skaičiaus buvo metamos milžiniškos lėšos perkvalifikavimui ir aplinkos sutvarkymui, siekiant apskritai sumažinti auginamos gyvūnijos kiekį, kuris yra vienas tankiausių Europoje. Beje, Olandijos atveju diskusijos truko daugiau nei dešimtmetį, o draudimas įsigalios nuo kitų metų.
Šioje diskusijoje norėtųsi daugiau konstruktyvumo nei dabar. Reikia užduoti klausimus: ar Lietuvos valdininkai atimdami verslą turi kompensuoti? Ar mokesčių mokėtojai pasirengę sumokėti kelis šimtus milijonų, kad sunaikintų pasaulio lygio verslą? Visa tai yra įmanoma, tačiau reikia turėti mintyje, kad kažkurią dieną ir kitas verslas gali tapti nepatrauklus kažkokiai grupei žmonių ir precedentas tokiu atveju bus labai svarbus.
