Didėjant investicijų kiekiui, neišvengiamai daugės investuotojų pretenzijų dėl jų teisių pažeidimo, tačiau tik nedidelė dalis nesutarimų persikelia į tarptautinius arbitražus. Pirmiausia, ne visi ginčai priklauso arbitražų jurisdikcijai, be to, toks procesas nėra pigus, tad šalys dažnai nori išspręsti klausimus taikiai. Kiek tai pavyksta, priklauso nuo teisinės sistemos brandumo, pasitikėjimo vietiniais teismais bei valdžios institucijų noro tartis ir susitarti.
Europos Sąjungos šalys, net ir pasiekusios arbitražus, yra linkusios baigti procesą nelaukdamos arbitrų sprendimo. 36 proc. Tarptautinio investicinių ginčų centro (ICSID) bylų, kuriose dalyvauja ES šalys, yra nutraukiamos, iš jų daugiau nei pusė yra nutraukiama abiejų šalių prašymu arba šalių pasiektą susitarimą įforminant arbitražiniu sprendimu. Tai puikiai suprantama, nes, net ir laimėjus bylą, teisinių paslaugų išlaidos ne visada kompensuojamos.
Arbitražiniai procesai Lietuvai nėra naujiena, Lietuvos valstybė yra buvusi atsakove jau minėtame Tarptautinių investicijų ginčų centre Vašingtone, taip pat pati yra pasinaudojusi galimybėmis ginti savo interesus, pavyzdys galėtų būti Lietuvos inicijuota byla Stokholme prieš „Gazprom“.
Energetikos sektoriaus pavyzdžiu rengti bylas tarptautiniams arbitražams gali pradėti ir statybų sektoriaus atstovai. Europos Sąjungos šalių statistika rodo, kad šio sektoriaus bylų skaičius ICSID arbitraže auga ir sudaro 8 proc. nuo viso krūvio (energetikos sektoriaus bylos sudaro 13 proc.). Tačiau Lietuvai koją gali pakišti netvarka statybų srities teisiniame reglamentavime, todėl ir procentai bus aukštesni.
Valstybės kontrolė savo audite yra užsiminusi, kad nesutvarkytas teisėkūros procesas reikalauja perteklinių žmogiškųjų išteklių ir sukelia papildomus teisinius ginčus. Dokumente pateikiamas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos pavyzdys, kur neaiškus ir dažnai besikeičiantis reguliavimas lemia didelius paklausimų skaičius, o galiausiai virsta ieškiniais teismams. Nepadeda ir pačios institucijos besikeičianti ir nenuosekli pozicija.
Nepavykus išspręsti nesutarimų Lietuvos teismuose ar pasirašyti taikos sutarties su Valstybine teritorijų planavimo ir statybų inspekcija, savo teises arbitraže jau pasiruošęs ginti užsienio investuotojas, vystantis „Misionierių sodų“ projektą. Šio arbitražinio ginčo vertė gali siekti kelias dešimtis milijonų eurų. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos argumentus ne kartą pripažino nepagrįstais ir Lietuvos teismai, tačiau nesibaigiantis valdininkų noras bylinėtis gali nuvesti valstybę į dar vieną tarptautinio arbitražo bylą su milijoninėmis išlaidomis.
Lietuvos teismų praktika rodo, kad su statybų teisiniu reglamentavimu susiję ginčai valstybei būna brangūs. Pavyzdžiui, 2015 m. gegužę paskelbto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu nugriauto žuvų restorano Juodkrantėje savininkams valstybė, tiksliau, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija (VTPSI) bei Neringos savivaldybė, privalės atlyginti apie 1,15 mln. eurų žalą. Pripažinus negaliojančiais teritorijų planavimo ir statybą leidžiančius dokumentus, solidariai iš atsakovių Lietuvos Respublikos valstybės ir Vilniaus miesto savivaldybės BUAB „Prostinvest“ buvo priteista 524 916,26 eurų tiesioginių nuostolių (LAT 2016-04-01 nutartis Nr. 3K-3-192-219/2016).
Tačiau šios sumos, palyginti su tomis, dėl kurių dažniausiai kovojama tarptautiniuose arbitražuose, yra kuklios ir dažnai gali būti panašios tik į vienos šalies teisininkų kaštus arbitraže, o ne į pačius ieškinius.
Pavyzdžiui, Ankaroje įsikūrusi „Görkem Inşaat Sanayi ve Ticaret Limited Şirket“ reikalavo 10 mln. JAV dolerių žalos atlyginimo iš Turkmėnistano su statybomis susijusioje byloje, kurioje vėliau šalims pavyko rasti taikų susitarimą, o Šveicarų valdoma kompanija „Pawlowski and Project Sever“ siekia gauti beveik 132 mln. JAV dolerių iš Čekijos ginče dėl statybos leidimų ir žemės panaudojimo planų1. Tokios apimties bylose vien teisininkų kaštai gali siekti daugiau nei 1,5 mln. eurų.
Kad pirmiausia verta išnaudoti visas įmanomas priemones be arbitrų įsikišimo, parodo ir Lietuvos pavyzdys byloje su „Parkerings-Compagniet AS“. Šioje byloje Lietuvai pavyko įrodyti, kad investuotojo teisės nebuvo pažeistos, tačiau arbitrai pažymėjo, kad Vilniaus savivaldybės elgesys nebuvo nepriekaištingas, ir nusprendė, jog arbitražo mokesčiai paskirstomi abiem šalims, o teisines išlaidas kiekviena pusė turės pasidengti pati. Lietuvos atveju suma siekė 1,34 mln. eurų.
Sprendimas ginčą perkelti į arbitražą investuotojui nebūna lengvas: tenka įvertinti, kad prie jau patirtų nuostolių reikės pridėti ir papildomas teisines išlaidas, kurios po kelerių metų, kai baigsis byla, gali atsipirkti arba ne, todėl nusiteikimas derėtis su valstybe dažniausia būna. Norėtųsi, kad iš valstybės pusės į sprendimus dėl taikos susitarimų aktyviau įsitrauktų ne tik šakinė ministerija, kuri dažniausiai siaurai vertina situaciją ir neturi reikiamos kompetencijos išnagrinėti galimas pasekmes tarptautiniu lygiu, bet ir Vyriausybės kanceliarija, galinti kritiškai įvertinti situaciją ir apskaičiuoti, ar verta rizikuoti arbitraže, kurio neigiamas sprendimas gali turėti net tik finansinių padarinių, bet ir pakenkti investicinės aplinkos kūrimui, ar verčiau ginčą užbaigti taikiu susitarimu dar pradinėje stadijoje.
Vyriausybė, susitardama su „Danpower“, parodė, kad gali šaltu protu įvertinti rizikas, tačiau labai norėtųsi, kad šis susitarimas netaptų vienišu pavyzdžiu, kai vienam investuotojui pritaikomos išimtinės taisyklės, o su kitais racionalaus dialogo neieškoma.
1 http://investmentpolicyhub.unctad.org/ISDS/Details/798
