aA
Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“ išleido Nobelio premijos laureatų ekonomistų George A. Akerlofo ir Robertas J. Shillerio knygą „Kvailių žvejonė. Manipuliacijų ir apgaulių ekonomika“. Knygoje tiriama manipuliacijų ir apgaulių svarba ir paaiškinamas paradoksas: kodėl šiais laikais, kai gyvename kaip niekad gerai, labai didelė dalis žmonių gyvena tylioje neviltyje; bei kaip tai galime įveikti.
Robert J. Shiller, George A. Akerlof
© DELFI montažas

Mes išleidžiame beveik visus savo pinigus, o paskui nerimaujame dėl ateinančio mėnesio sąskaitų. Finansų sistema pirma iškyla, po to sugriūva. Reklama mus patraukia labiau, negu suvokiame. Mūsų politinę sistemą iškraipo pinigai. Per daug sumokame už narystę sporto klube, automobilius, namus ir kredito korteles. Vaistų gamintojai į rinką genialiai pateikia vaistus, kurie mums duoda menką naudą, o kartais yra tiesiog pavojingi.

Knygoje „Kvailių žvejonė“ (angl. Phishing for Phools) autoriai išsako esminę šio požiūrio kritiką – jie teigia, kad laisvoji rinka yra kartu ir žalinga, ir naudinga. Tol, kol bus galimybė užsidirbti, pardavėjai, pasitelkę manipuliacijas ir apgaules, sistemiškai išnaudos mūsų psichologines silpnybes ir neišmanymą.

DELFI kviečia skaityti knygos ištrauką.

Knygos „Kvailių žvejonė. Manipuliacijų ir apgaulių ekonomika“ viršelis
Knygos „Kvailių žvejonė. Manipuliacijų ir apgaulių ekonomika“ viršelis

***

Dabar pakalbėsime apie namo pirkimą – patį didžiausią sandorį daugumos šeimų gyvenime. Tai ir lemia, kad jo metu būna daug pinigų ir emocijų, kuriais galima pasinaudoti1. Priešingai paplitusiam mitui, amerikiečiai nuolat nekeičia gyvenamosios vietos. Sulaukę 60 metų, daugiau negu 80 proc. žmonių turi nuosavą namą. Ir tuose namuose gyvename – vidutiniškai – labai ilgą laiką2. Dabartiniai namų savininkai, nuo tos dienos, kai jie įsikels, iki tos dienos, kai išsikraustys, savo namuose vidutiniškai gyvens apie dvidešimt ketverius metus3. Šie du skaičiai reiškia, kad nemaža dalis amerikiečių bent kartą gyvenime įsigyja namą. Tai taip pat reiškia, kad namo pirkimas daugumai iš mūsų yra gana retas dalykas.

Tačiau ne tik patirties stoka daro namo pirkėją pažeidžiamą. TV laida House Hunters (liet. vertimas būtų „Namų medžiotojai“ – vert. past.) yra vakarinė muilo opera, kuri remiasi nesurežisuotomis sutuoktinių porų pastangomis nusipirkti arba išsinuomoti namą. Ieškant namo, poroms neišvengiamai tenka rasti kompromisą tarp svajonės ir realių galimybių. Tačiau tuo metu vyksta ir antroji drama: kaip ieškančiai namo porai galų gale pavyksta susitarti dėl savo dažnai skirtingų pageidavimų.

Taigi, namų pirkėjai gali nusipirkti netinkamą namą, tačiau yra dar vienas lupikavimo šaltinis, nerodomas per šią TV laidą – sutarties sudarymo kaina. Susitarus dėl namo kainos, galutinis terminas reikalingam finansavimui susirasti būna labai trumpas: pardavėjas neramiai laukia patvirtinimo, ar pirkėjas sugebės gauti pinigus, kaip kad buvo pažadėjęs. Tai daro pirkėją, kuris yra nepatyręs ir kurio dėmesys iki tol buvo visai kitur, labai pažeidžiamą.

Paprastai, galvodami apie namo pirkimo–pardavimo sandorio išlaidas, galvojame apie nekilnojamojo turto mokesčius. Vienoje atrinktoje būsto pardavimų sandorių imtyje (analizuotos Federalinės būsto administracijos teiktos būsto paskolos) standartinis 6 proc. mokestis vis dar buvo įprastas – jį mokėjo 29 proc. pardavėjų. Apie 47 proc. mokėjo mažiau, tačiau, stebėtina, 24 proc. kažkokiu būdu sugebėjo mokėti daugiau.4

6 proc. dydžio mokestis, įprastai vertinant, atrodo nedidelis: tarsi perkant vaistą Tylenol (jo veiklioji medžiaga – paracetamolis – vert. past.) vietinėje parduotuvėje. Tačiau kita vertus, šis mokestis yra didžiulis. Dažnas pirkėjas galvoja, kad jam talkinantis nekilnojamojo turto agentas daro tai už dyką, nes mokesčius sumoka pardavėjas. Tačiau ekonomistams nesvarbu, kas sumoka: remiantis standartine paklausos ir pasiūlos logika, jeigu pirkėjai (o ne pardavėjai) mokėtų nekilnojamojo turto agentui, namo kaina atitinkamai sumažėtų5. Toks požiūris leidžia kitaip įvertinti santykinį nekilnojamojo turto agento mokamų mokesčių dydį. Pirmąjį namą perkančiai porai, kai tipinė pradinė įmoka yra 10 proc., tie 6 proc. sudaro 60 proc. šios įmokos sumos6. Ar tokie mokesčiai yra pateisinami? Dėl to negalime būti tikri, tačiau pastebėkite, kad šie mokesčiai yra daug mažesni negu kitose šalyse, ir neatrodo, kad pirkėjai jose būtų linkę skųstis paslaugų kokybe7.

Tačiau mokestis nekilnojamojo turto agentui nėra vienintelis mokamas mokestis. Viena plati Federalinės būsto administracijos paskolų imtis rodo, kad papildomos sandorio sudarymo išlaidos vidutiniškai siekė 4,4 proc. būsto paskolos vertės8. Pridėję jas prie mokesčių nekilnojamojo turto agentui, gauname, kad pirmąkart būstą perkantiems asmenims, kai tipinė pradinė įmoka yra 10 proc., pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo išlaidos yra beveik tokio pat dydžio kaip ir jų pačių įnašas.

Šios papildomos išlaidos, mokamos sudarant sandorį, gali būti įvairios. Daugelis jų yra dviejų tipų: už nuosavybės dokumentų sutvarkymą ir būsto paskolos inicijavimą. Šis būsto paskolos inicijavimo mokestis, kaip rodo vienas kruopščiai atliktas tyrimas, yra ryškus lupikavimo pavyzdys, kuris tęsėsi metų metus tol, kol galiausiai visai neseniai, 2010 metais, šis mokestis buvo panaikintas Doddo–Franko finansų reformos įstatymu9. Į šį lupikavimo atvejį pažvelgsime atidžiau, nes jis suteikia mums svarbios informacijos apie tai, koks buvo tokio lupikavimo mastas.

Tipinė būstą perkanti pora, persikeldama į naujus namus, pristinga lėšų. Jiems reikia ne tik surinkti pinigus pradiniam įnašui, bet ir naujiems baldams ar tai rausvos spalvos virtuvei perdažyti. Tokiu atveju praverčia viena patogi galimybė gauti taip reikalingų lėšų. Būsto paskolą teikiančiam bankui yra įprasta būstą perkančiai porai iš karto pasiūlyti paskolinti šiuos pinigus tuo atveju, jeigu ji sutinka už juos mokėti didesnes už standartines būsto paskolos palūkanas (orig. higher than „par“) per visą savo būsto paskolos laikotarpį. Tačiau šie pinigai paprastai yra suteikiami ne tiesiogiai pirkėjui, o būsto paskolos brokeriui, kuris yra šio sandorio tarpininkas. Atrodytų teisinga, kad jeigu skolinantis bankas išmoka būsto paskolos brokeriui papildomus 3 000 dolerių su, sakykime, 5,25 proc., o ne 4,25 proc. palūkanomis, šie papildomi 3 000 dolerių turėtų būti perduoti būsto pirkėjui.

Tačiau ar taip ir būna iš tikrųjų? Ekonomistams Susanai Woodward ir Robertui Hallui pavyko gauti duomenų, kokia dalis šių pinigų, kuriuos skolinantis bankas perduoda būsto paskolos brokeriui, būna pervedama pirkėjui10. Jie peržiūrėjo dvi duomenų imtis – abiejose jose bendrai buvo užfiksuoti devyni tūkstančiai būsto pirkimo–pardavimo sandorių. Peržiūrėjus pirmąją imtį, paaiškėjo, kad vidutiniškai tik 37 centai nuo kiekvieno dolerio atiteko pirkėjui. Į antrąją imtį patekusiems pirkėjams dar labiau nepasisekė: jie iš būsto paskolos brokerio nuo kiekvieno dolerio gaudavo tik 15 centų. Toks lupikavimas tikrai nebuvo retas S. Woodward ir R. Hallo imtyse: apie 93 proc.11 visų būsto pirkėjų rinkdavosi paskolas su palūkanomis, kurios būdavo didesnės už standartines būsto paskolos palūkanas12. Tarp kitko, dar pridursime, kad šis lupikavimo būsto paskolų rinkoje tyrimas yra panašus į I. Ayreso ir P. Siegelmano eksperimentą, vykdytą perkant automobilį: abu šie tyrimai grindžiami prielaida, kad už tam tikra prasme tuos pačius dalykus yra mokama nevienodai.

Kita vertus, namo pirkėjai gali sumokėti būsto paskolos brokeriui už tai, kad gautų paskolą su palūkanomis, mažesnėmis negu standartinės būsto paskolos palūkanos (orig. less than par). Toks mokestis yra vadinamas „taškais“ (orig. „points“). Šiuo atveju taip pat atsiranda galimybė sukčiauti. Būsto paskolų brokerė ir vartotojų teisių advokatė Carolyna Warren papasakojo apie vieną būsto sandorio, kuriame dalyvavo senyvo amžiaus pora, sudarymo atvejį. Žmona atsisakė įsigyti 19 dolerių kainavusią pažymą apie potvynio pavojaus tikimybę. To, jiems buvo teisingai paaiškinta, reikalavo valstijos įstatymai. Tačiau toji pora visiškai nerūpestingai pažiūrėjo į 395 dolerių dydžio dokumentų tvarkymo, kurio visai nereikėjo, mokestį. Lygiai taip pat jie pražiopsojo 2000 dolerių mokestį už „taškus“, kuris – C. Warren žinojo – taip pat buvo išgalvotas. Šios poros palūkanos buvo standartinės, jie neturėjo mokėti už jokius „taškus“13. Toks atvejis priminė George'ui jo paties būsto pirkimo istoriją, 1994 m. vykusią Merilendo valstijos Čevi Čeiso (orig. Chevy Chase) mieste. Jo nekilnojamojo turto agentė pasakė, kad reikia skubiai apsispręsti dėl šio sandorio, nes, kaip ji teigė, iš Aliaskos atvyko viena pora, kuri jau yra pasiruošusi pateikti savo pasiūlymą. Agentė taip pat buvo labai paslaugi ieškant būsto paskolos. Ji rado brokerį, o George'as sumokėjo už „taškus“. Gal išties buvo kažkokia pora iš Aliaskos14. George'as galvojo, kad jis privalo mokėti už tuos „taškus“, bet dabar ėmė tuo abejoti. Laikas dar vienam „Hmm...“.

1. Dar sykį pasikartosime, kad terminą „lupikavimas“ vartojame norėdami pasakyti, kad žmonės už įsigyjamas prekes ar paslaugas moka didelę kainą.
2. Žr. US Census Bureau, Statistical Abstracts of the United States, 2012, lentelė 992, “Homeownership Rates by Age of Householder and Household Type: 1990 to 2010”. Prieiga per internetą https://www.census.gov/compendia/statab/2012/tables/12s0992. pdf (žiūrėta 2015 05 22). 2010 metais 80,4 proc. 60–64 metų sulaukusių namų gyventojų buvo tų namų savininkai.
3. Dvidešimt ketveri metai gali pasirodyti stebėtinai daug, nes egzistuoja ir kiti, gana skirtingi statistiniai duomenys, kurie yra kur kas geriau žinomi ir kurie, deja, klaidingai leidžia manyti, kad amerikiečiai daug dažniau keičia gyvenamąją vietą. Šis skaičius, kaip sakėme, nereiškia laiko, kurį savininkai vidutiniškai praleis savo turimuose namuose; jis rodo, kiek laiko savo perkamuose namuose gyvens jų dabartiniai pirkėjai. Tokie du įvertinimai yra gana skirtingi, ir tam yra priežastis: tų, kurie perka namus dažniau, skaičiuojant vidutinišką pirkėjo gyvenimo toje vietoje laiką, duomenys atitinkamai bus svarbesni. Pavyzdžiui, asmenų, perkančių namus kas dvejus metus, duomenys, apskaičiuojant rodiklį, bus dvylika kartų svarbesni nei tų, kurie perka namą kartą per dvidešimt ketverius metus – taip bus vien jau dėl to, kad tokie asmenys perka namus dvylika kartų dažniau. Tačiau, norėdami pasiaiškinti, kaip dažnai žmonės keičia gyvenamąją vietą, siekiame sužinoti ne tai, kiek ilgai pirkėjai gyvena savo nupirktuose namuose. Mums reikia žinoti, kiek ilgai tipiniai žmonės (ar tipiniai namų savininkai) išbūna namuose, kuriuose gyvena. Dėl šios priežasties reikėtų skaičiuoti vidutinišką dabartinių gyventojų gyvenimo būste laiką – t. y. koks tas laikas buvo jiems išsikraustant.
Mes apskaičiavome šiuos „daugiau nei dvidešimt ketverius metus“ remdamiesi informacija apie gyvenamojo būsto (kuriame gyvena jo savininkai) valdos laikotarpio pasiskirstymą. Šią informaciją pateikė Peteris Mateykas ir Matthewsas Marlay pranešime, skirtame Metiniam Amerikos sociologų asociacijos susitikimui, 2011 metais įvykusiam Las Vegase, žr. “Residential Duration by Race and Ethnicity: 2009”, p. 29, 3 lentelė. Šis skaičiavimas buvo atliktas padvigubinant dabartinių gyventojų vidutinio valdos laiko vertę (atsižvelgiant į pateiktą pasiskirstymą). Toks padvigubinimas leidžia gana tiksliai apskaičiuoti gyvenimo būste laiką iki išsikraustymo, nes gyvenimo jame laikotarpiu būsto savininkai bus įtraukti į imtį įpusėjus jų gyvenimo tame būste laikotarpiui (orig. sampled one-half through their stay). (Šiuo apytiksliu apskaičiavimu pakankamai neįvertinama tikėtina gyvenimo laikotarpio trukmė, nes jame neatsižvelgiama į būsto nuosavybės augimą. Tačiau paklaida bus nedidelė, nes nuosvybės rodiklis auga lėtai.)
Laikotarpis, kurį pirkėjai praleis įsigytame vienai šeimai priklausančiame name, yra apskaičiuojamas naudojant kitokį metodą. Mūsų skaičiavimais šis laikotarpis yra 13,1 metų. Tokį rezultatą gavome padaliję namų, priklausančių tik vienai šiemai, skaičių, koks buvo 2000 metais (76,313 milijono; šaltinis US Census Bureau, “Historical Census of Housing Tables”, 2011 m. spalio 31 d. Prieiga per internetą https://www.census.gov/hhes/www/ housing/census/historic/units.html (žiūrėta 2014 12 01)), iš vienai šeimai priklausiusių namų pardavimų skaičiaus tais pat metais, t. y. 5,840 milijono. Šis skaičius gautas sudėjus realiai esamų namų pardavimus ir naujus privačių vienos šeimos namų pardavimus (US Census Bureau, Statistical Abstracts of the United States, 2012. Prieiga per internetą https:// www.census.gov/prod/www/statistical_abstract.html (žiūrėta 2014 12 01), lentelės 979 ir 974), tada – atėmus butų bei apartamentų pardavimus (žr. 980 lentelę).
Tačiau yra dar vienas rodiklis, apimantis visų besikraustančių asmenų, tarp jų – ir nuomininkų, gyvenimo būste laikotarpį. Šis rodiklis parodo, kad visų, besikeliančių į naujai išnuomotus ar naujai įsigytus namus, vidutinis gyvenimo būste laikas yra apie 8,3 metų. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kaip dažnai žmonės keliasi įkitą būstą, ši statistika yra klaidinanti, nes žmonės taip pat vertinami proporcingai, t. y. pagal tai, kaip dažnai jie tai daro. (Šioje knygoje tai vertinome padalydami visą gyventojų skaičių iš skaičiaus tų, kurie persikrausto kartą per metus. Nacionalinio besikeliančių įkitą būstą asmenų duomenų šaltinis yra US Census Bureau, “Census Bureau Reports National Mover Rates Increases after a Record Low in 2011”, 2012 m. gruodžio 10 d. Prieiga per internetą https://www.census.gov/newsroom/releases/archives/mobility_of_the_population/cb12-240.html (žiūrėta 2014 12 01)).
4. Susan E. Woodward, A Study of Closing Costs for FHA Mortgages, parengta US Department of Housing and Urban Development, Office of Policy Development and Research, 2008 m. gegužė; prieiga per internetą http://www.urban.org/UploadedPDF/411682_fha_mortgages.pdf.
5. Logika čia paprasta. Nėra skirtumo, ar namas bus parduotas už 300000 dolerių, o 18 000 dolerių nekilnojamojo turto mokestį sumokės pirkėjas, ar namas bus parduotas už 318 000 dolerių, o 18 000 mokestį sumokės pardavėjas. Abiem atvejais pardavėjas gaus 300 000 dolerių, o pirkėjas sumokės 318 000. Jeigu abi pusės gali pritarti sandoriui, kurio metu pardavėjas sumoka mokestį, lygiai taip pat galėtų sudaryti sandorį, kurio metu šį mokestį sumoka pirkėjas.
6. Net iki sumažintų kreditavimo apribojimų vidutinis įnašas pirmą kartą perkantiems namą buvo gana mažas. Devintojo dešimtmečio pradžioje jis vidutiniškai siekė 15 proc., ir palaipsniui, prieš pat 2007 metų finansų krizę, jis tapo mažesnis negu 10 proc. John V. Duca, John Muellbauer, and Anthony Murphy, “House Prices and Credit Constraints: Making Sense of the US Experience”, Economic Journal 121 (2011 m. gegužė), p. 534, 1 pav.
7. Ekonomistams visada buvo neaišku, kodėl nekilnojamojo turto agentų mokesčiai Jungtinėse Valstijose yra tokie dideli, t. y. nuo 1,5 iki 2,5 proc. didesni negu kitose išsivysčiusiose šalyse. Robert W. Hahn, Robert E. Litan, and Jesse Gurman, “Bringing More Competition to Real Estate Brokerage”, Real Estate Law Journal 34 (2006 m. vasara), p. 89. Atrodytų, kad šie mokesčiai išlieka aukšti, nepaisant internete vykstančios konkurencijos. Alex Tabarrok, “The Real Estate Commission Puzzle,” 2013 m. balandžio 12 d. Prieiga per internetą http://marginalrevolution.com/marginalrevolution/2013/04/ the-real-estate-commission-puzzle.html (žiūrėta 2014 12 01).
8. Remiantis S. Woodward duomenimis, apimančiais devintojo dešimtmečio pabaigą ir dešimtojo dešimtmečio pradžią, būsto paskolos suteikimo mokestis vidutiniškai siekė3 400 dolerių (A Study of Closing Costs for FHA Mortgages, p. viii), o nuosavybės dokumentų perrašymo mokestis vidutiniškai siekė 1 200 dolerių (p. xii). Kadangi paimtos paskolos vidutiniškai siekė 105 000 dolerių, šie mokesčiai vidutiniškai sudarė 4,4 proc. visos paskolos dydžio (p. viii).
9. Galutinį nutarimą žr. US Bureau of Financial Protection, “Loan Originator Compensation Requirements under the Truth in Lending Act” (Regulation Z), 12CFR Part 1026, Docket No. CFPB—2012-0037, RIN 3170-AA132. Prieiga per internetą http://files.consumerfinance.gov/f/201301_cfpb_final-rule_loan-originator-compen-sation.pdf (žiūrėta 2014 11 11). Svarbu: „tam, kad būtų apribotos paskatos „per daug apmokestinti“ vartotojus, imančius paskolas, galutinis sprendimas apskritai draudžia imti paskolos teikėjo mokestį, jeigu iš šio sandorio arba daugelio sandorių tuo siekiama pasipelnyti“ (p. 4).
10. Susan E. Woodward and Robert E. Hall, “Consumer Confusion in the Mortgage Market: Evidence of Less Than a Perfectly Transparent and Competitive Market”, American Economic Review 100, no. 2 (2010 m. gegužė), p. 511–515.
11. Ten pat, p. 513. 93 proc. yra svertinis vidurkis iš 88proc. vienos skolintojų imties, kurią sudaro 2 600 besiskolinančių asmenų; ir 95 proc. iš Federalinės būsto administracijos imties, kurią sudaro 6 300 paskolas ėmusių asmenų (žr. 2 lentelę).
12. Pajamingumo skirtumo priedu (orig. yield spread premium) vadinamas mokestis, kurį bankas sumoka būsto paskolos brokeriui, jeigu paskolos palūkanos būna didesnės už standartines.
13. Carolyn Warren, Mortgage Rip-offs and Money Savers: An Industry Insider Explains How to Save Thousands on Your Mortgage and Re-Finance, Hoboken, NJ: Wiley, 2007, p.xviii–xix.
14. Aliaskoje gyvena tik ketvirtis procento JAV gyventojų. Būtų daugiau tikėtina, jei potencialūs pirkėjai būtų atvykę iš gretimų Pensilvanijos arba Niujorko valstijų.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Linas Sesickas. Kas sumažins pajamų skirtumus: didesni mokesčiai ar labiau išprusę žmonės ir stipresni verslai? (3)

Pajamų nelygybė tampa nuolatine politinių debatų tema, o artėjantys rinkimai Lietuvoje ją tik...

Virgilijus Mirkės. Nauja pensijų išmokų tvarka ir atsakymas į vieną opiausių klausimų (4)

Yra vienas kausimas, į kurį atsakymą ir norėtume sužinoti, ir ne. Tas klausimas skamba taip:...

Donatas Jankauskas. Kodėl smulkusis verslas nesinaudoja FinTech sprendimais?

Lietuva – Europos finansinių technologijų centras. Tai girdėję, skaitę ir matę esame...

Martynas Miknaitis. Ką reikia žinoti, jei dirbate savarankiškai ir galvojate apie paskolą? (1)

Šiuo metu kas dešimtas Lietuvos gyventojas dirba savarankiškai, t. y. ne pagal darbo sutartį....

Tadas Vilčinskas. Nemokamas ikiteisminis darbo ginčų nagrinėjimas: ar tikrai naudingiau abiem šalims?

2018 m. spalio 24 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas , nagrinėdamas bylą Nr. 3K-3-378-701/2018,...

Top naujienos

Pažintis socialiniame tinkle: kaip vos iš kelių žinučių suprasti, kad viskas baigsis blogai (33)

„Tinder“, „Facebook“ ir kiti socialiniai jau kurį laiką yra kone populiariausia platforma...

Vieta, apie kurią lietuviai galėjo tik pasvajoti: paslaptingas kino teatras, kur leidžiama daugiau nei įprastai (2)

Sostinėje įsikūrė nauja vieta, apie kurią anksčiau net nesvajojote, kad tokia gali būti. Po...

Nepaklausė medikų ir šiandien džiaugiasi dešimtmečiu sūnumi: nuvykus į klinikas, nėštumą siūlė nutraukti (8)

Ką reiškia rankose laikyti nė kilogramo nesveriantį kūdikį, niekaip nesupras tie, kas to...

Laukiantiems didžiųjų metų švenčių – puikios žinios: galite turėti 11 laisvadienių (3)

Kalėdos ir Naujųjų metų sutikimas šįmet gali tapti itin įsimintinas. Ypač tiems, kurie yra...

Gėrimo, šildžiusio Pirmojo pasaulinio karo karius, paskutinė stotelė – Indijoje (1)

Gerą šimtmetį šeimos savo vaikus Indijoje girdė salyklo skonio pieno gėrimais, kurie, kaip kad...

Reforma iš vidaus: prabilo apie ligoninėse apgyvendinamus paimtus vaikus, dėl kursų metamus darbus ir pareigūnų patyčias (418)

Iš nesaugios aplinkos paimtų vaikų apgyvendinimas ligoninėse, budinčių globotojų trūkumas,...

Buto pirkimas miesto centre: ekspertė išvardijo didžiausius privalumus (15)

Mes gyvename amžiuje, kai informacijos srautai kasdien tik didėja ir tam, kad neatsiliktume, turime...

Po 30 metų į Lietuvą grįžusi moteris atvira: nuskurusiame sovietiniame mieste esama šio to nauja (169)

„Iš Lietuvos su meile“. Taip savo straipsnį, publikuotą svetainėje „Roads &Kingdoms“,...

Iš emigracijos grįžusi Rasa pirmą Lietuvoje uždirbtą algą išleido maistui (140)

Jau aštuntus metus Norvegijoje gyvenanti Simona Šiemienė planuoja grįžti į Lietuvą ir...

Ingai Stumbrienei - karūna Lietuvoje: esu įkvėpta jos drąsos (78)

Šį penktadienį renginių ištroškusius ir nuo darganos pavargusius Vilniečius studija "I'M...