Mes išleidžiame beveik visus savo pinigus, o paskui nerimaujame dėl ateinančio mėnesio sąskaitų. Finansų sistema pirma iškyla, po to sugriūva. Reklama mus patraukia labiau, negu suvokiame. Mūsų politinę sistemą iškraipo pinigai. Per daug sumokame už narystę sporto klube, automobilius, namus ir kredito korteles. Vaistų gamintojai į rinką genialiai pateikia vaistus, kurie mums duoda menką naudą, o kartais yra tiesiog pavojingi.
Knygoje „Kvailių žvejonė“ (angl. Phishing for Phools) autoriai išsako esminę šio požiūrio kritiką – jie teigia, kad laisvoji rinka yra kartu ir žalinga, ir naudinga. Tol, kol bus galimybė užsidirbti, pardavėjai, pasitelkę manipuliacijas ir apgaules, sistemiškai išnaudos mūsų psichologines silpnybes ir neišmanymą.
DELFI kviečia skaityti knygos ištrauką.
***
Jeigu mane pažįsta kaip gražių ir prinokusių advokatų pardavėją, tuomet man atsiveria galimybė parduoti ir pusėtinos kokybės avokadus tokia pat kaina, kokią jūs mokėtumėte už prinokusius. Taip aš pasinaudoju savo reputacija ir tuo pat metu jus „sužvejoju“.
Štai tokia mintis, nors ir gerokai sudėtingesnė už pavyzdį apie prekybą avokadais, slypi besitęsiančioje finansų krizėje, kuri vis dar vyrauja mūsų laikų ekonomikoje. Pasinaudojimas reputacija, apie kurį čia kalbame, apėmė įvairias finansų institucijas ir, ypač pažymėtina, iškreipė fiksuoto pajamingumo vertybinių popierių reitingavimo sistemą. Didžiųjų JAV kredito reitingų agentūrų reputacija, reitinguojant obligacijas, buvo kuriama beveik šimtmetį. Visuomenė naudojosi šiais reitingais kaip bankroto tikimybės rodikliais. Dešimtojo XX amžiaus dešimtmečio pabaigoje ir XXI a. pradžioje reitingų agentūros ėmėsi naujos užduoties: vertinti ne tik obligacijas, bet reitinguoti ir sudėtingesnius vertybinius popierius ir naujas (sudėtingas) išvestines finansines priemones. Grįžtant prie mūsų palyginimo, reikia pasakyti, kad tai buvo naujo tipo avokadai. Dėl to, kad jie buvo nauji, ir ypač dėl to, kad jie buvo sudėtingi, pirkėjams buvo sunku suprasti, ar jie būdavo teisingai įvertinami. Tačiau dėl to, jog reitingų agentūros praeityje įrodė, kad, perkant senuosius avokadus (paprastesnes senąsias obligacijas), jomis galima pasitikėti, pirkėjai nematė priežasties jomis nepasitikėti ir toliau, reitinguojant naujuosius sudėtingus vertybinius popierius.
Tačiau avokadų (vertybinių popierių) pirkėjai nepajėgė suprasti „kvailių žvejonės“ pusiausvyros. Jeigu jie patys nesugebėjo atskirti gerų avokadų (vertybinių popierių) nuo vidutiniškų, o kai kuriais atvejais – ir supuvusių, naujųjų avokadų augintojai (finansiniai naujųjų vertybinių popierių kūrėjai) turėjo mažai paskatų auginti kokybiškus naujuosius avokadus. Užuot tai darę, jie galėjo daug pigiau auginti blogus naujuosius avokadus (sudėtingus išvestinių priemonių paketus, padengtus aukštos bankroto rizikos vertybiniais popieriais) ir teikti juos reitingų agentūroms, kurios, pasinaudodamos savo reputacija, suteikdavo jiems AAA reitingą. Būtent taip ir atsitiko: palyginime – avokadams, o realybėje – hipotekos paskolomis grįstiems vertybiniams popieriams.
Tai ne šiaip atsitiko: to iš „kvailių žvejonės“ pusiausvyros ir turėjome tikėtis, nes jai vykstant gardžių avokadų augintojas negalėtų konkuruoti. Jis turėtų parduoti savo puikios kokybės avokadus tokia pat kaina, kokia parduodami ir pervertinti vidutiniškos kokybės avokadai. Be to, jeigu puikios kokybės avokadų auginimo išlaidos būtų didesnės, negu kainuoja išauginti vidutiniškus avokadus, puikios kokybės avokadų pardavėjo vaismedžių sodas galėtų būti panaudojamas pelningiau. Tuomet jis galėtų sutikti, kad jo verslą nupirktų vidutiniškų avokadų augintojas, arba galėtų bankrutuoti. Ekonomistas Carlas Shapiro 1982 metais aprašė tokio tipo pusiausvyrą, įrodinėdamas, kad ji leidžia santykinai vidutiniškiems produktams paplisti laisvojoje rinkoje1. O retkarčiais, kaip finansinių krizių atvejais, prekiauti imama net ir visiškai supuvusiais produktais.
Galėtume klausti, kaip naujųjų avokadų (naujųjų pervertintų vertybinių popierių) auginimas ir jų apgaulingas reitingavimas gali sukelti bendrąją finansų sistemos krizę? Ir vėl atsakymas yra paprastas. Didelės finansų institucijos – komerciniai bankai, alternatyviųjų investicijų fondai, investiciniai bankai ir t. t. – skolinosi; o investiciniai bankai skolindavosi net daugiau kaip 95 proc. viso savo turto vertės, kurio dalis buvo ir naujieji avokadai (sudėtingos, hipotekos paskolomis grįstos išvestinės finansinės priemonės)2. Tačiau kai pagaliau paaiškėjo (kaip neišvengiamai ir turėjo atsitikti), kad kai kurie iš šių naujųjų avokadų išties buvo supuvę, jų vertė smarkiai krito. Taip pat paaiškėjo, kad šios finansų institucijos buvo skolingos daug daugiau, negu viso jų turto vertė. 2008 metais būtent taip ir įvyko: nuo Frankfurto iki Londono ir Niujorko, ir netgi mažajame Reikjavike (žinoma, smuko ne avokadų, o išvestinių hipotekos paskolomis grįstų vertybinių popierių vertė). Gelbėjimo paskolos, išduotos Federalinių rezervų ir Europos centrinio banko, po kurių sekė didžiulė fiskalinė parama „probleminio turto“ turėtojams Jungtinėse Valstijose ir Europoje, padėjo išvengti pasaulinio finansų kracho ir Didžiosios depresijos pasikartojimo3.
„Kvailių žvejonė“ buvo itin svarbi atsirandant ir sprogstant šiam finansų burbului. Laiku neatkreipus dėmesio, 2008 metų krizė buvo neišvengiama, lygiai kaip ir neišvengiamos yra pasekmės, su kuriomis susiduriame, jeigu ignoruojame fišingo problemą savo kompiuteriuose.
1. Carl Shapiro, “Consumer Information, Product Quality, and Seller Reputation”, Bell Journal of Economics 13, no. 1 (1982 m.), p. 20–35.
2. Tobias Adrian and Hyun Song Shin, “Liquidity and Leverage”, Journal of Financial Intermediation 19, no. 3 (2010 m. liepa), p. 418–437. T. Adrianas ir H. Song Shinas paskaičiavo penkių pirmaujančių investicinių bankų vidutinius balansus nuo tam tikro devintojo dešimtmečio laikotarpio (priklausomai nuo banko) iki pirmojo 2008 metų ketvirčio; šie bankai buvo Bear Stearns, Goldman Sachs, Lehman Brothers, Merrill Lynch ir Morgan Stanley. Kiekvieno jų turtas buvo vidutiniškai 345 milijardai JAV dolerių, vidutiniška įsipareigojimų suma – 331 milijardai dolerių, o akcinis kapitalas – 13,3 milijardo dolerių. Žr. lentelę Nr. 2, Investment Bank Summary Statistics.
3. Tarp daugelio kitų žr. H. Paulson, On the Brink, ir A. Blinder, After the Music Stopped.