Pagrindinis palengvinimų tikslas buvo supaprastinti dokumentacijos pateikimo procesus, ką iš dalies padaryti pavyko. Dabar tiekėjai gali teikti jau iš seniau turimus registrų dokumentus apie įmonės veiklą ir akcininkus, tačiau tai lemia kitą svarbų aspektą – dabar jie patys yra atsakingi, kad dokumentuose būtų pateikta tiksli informacija. Pavyzdžiui, pasikeitus akcininkams, dokumentai turi būti atnaujinami, tačiau jokiems pokyčiams neįvykus – sutaupoma tiek laiko, tiek lėšų jų gavimui.
Praktikoje šie palengvinimai galioja tik tiems, kurie dirba su partneriais Lietuvoje, mat į procesą įtraukus tarptautinius partnerius ir iš jų perkamas prekes bei paslaugas – palengvinimai tampa labai minimalūs, nes tenka įvertinti viešųjų pirkimų įtaką nacionaliniam saugumui. Būtent tokiais atvejais ir kyla daugiausia klausimų: kokio detalumo ir kokio pobūdžio dokumentai turi būti pateikti, kad viešasis pirkimas įvyktų? Pavyzdžiui, jei pagal nustatytas sąlygas ir įstatymą reikia tikrinti net prekės sudedamąsias dalis, jų kilmę ir prekių gamintoją ar jį kontroliuojančią įmonę, o perkamas daiktas yra kompleksinis, t. y. sudarytas iš kelių dalių, kurių gamintojai skirtingi – ar tikrai reikia pateikti visus su jais susijusius dokumentus ir informaciją apie jų veiklą ir net pakuotės sudedamąsias dalis?
Jei reikia, tuomet tampa nebesvarbu, kad sutaupome laiko kitiems dokumentams pateikti, nes vien surinkti visą informaciją apie gamintojus užtruks žymiai ilgiau nei, pavyzdžiui, gauti dokumentą iš naudų gavėjų registro. Šiuo klausimu daugiausia laisvės turi perkančiosios organizacijos, kurios ir gali nustatyti, ar tikrai reikia taikyti visus detaliausius reikalavimus, ar ne. Pavyzdžiui, jei viešųjų pirkimų apimtis nėra didelė, greičiausiai užtenka tik kilmės šalies, o pakuotės sudėtinių dalių sąrašas nereikalingas.
Suprantama, kad kai kuri informacija gali būti reikalinga norint tiksliai įvertinti, ar viešasis pirkimas sukels grėsmę nacionaliniam saugumui, ar ne, tačiau kitais atvejais svarbu turėti omenyje, kad atsakyti į klausimą, iš kur yra pakuotė, kas ją pagamino arba kokios yra jos sudėtinės dalys, gali būti labai sudėtinga ar net nereikalinga. Be to, jei nustatoma, kad kuris nors iš faktorių vis dėlto kelia riziką, Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT) dažniausiai įvardija pagrindines problemas ir pateikia rekomendacijas, pavyzdžiui, pakeisti įmonės vadovą ar medžiagas pirkti iš kitur, kad tam tikros rizikos būtų suvaldytos.
Ribojimai kyla dėl sankcijų
Didelė dalis reikalavimų vertinti grėsmę nacionaliniam saugumui vykdant viešuosius pirkimus kyla dėl sankcijų Rusijai, kita dalis – dėl kiniškų ir kitų trečiųjų šalių prekių ir galimos neigiamos įtakos. Šiuo atveju tampa aktualus ir dar vienas aspektas – ar įmonė yra įrašyta į Saugiojo tinklo naudotojų sąrašą arba ar ji turi tam tikrą strateginę reikšmę. Ribojimai yra taikomi visoms perkančiosioms organizacijoms, tokioms įstaigoms kaip ligoninės ar savivaldybės, kurios yra įtrauktos į įvairius nepaprastųjų padėčių planus, todėl net ir perkant kompiuterį darželiui reikia vertinti, ar toks pirkinys nekels grėsmės nacionaliniam saugumui.
Žinoma, noras ir siekis kuo labiau sumažinti grėsmę nacionaliniam saugumui yra sveikintinas ir reikalingas, tačiau net ir tais atvejais, kai sąsajų su rusiškomis ar kiniškomis prekėmis nėra ir įmonė yra iš Europos – vis tiek reikalingi akcininkų dokumentai. Ir čia įstatymas jokių palengvinimų ar išlygų nenumato.
Atsižvelgiant į tai, jog Viešųjų pirkimų įstatymą numatoma vėl keisti, palengvinimų šiais klausimais, vargu, ar verta tikėtis. Be to, tarp palengvinimų ir griežtų reikalavimų turi būti išlaikytas balansas, nes visuomet egzistuoja rizika, kad nesąžiningos organizacijos išlygomis bei palengvinimais gali pasinaudoti ir ribojimus apeiti, taip sukeldamos grėsmę visos šalies nacionaliniam saugumui.
Valstybės politika ir ribojimų proporcingumas
Kartu su jau minėtais ribojimais Vyriausybei ir prie jos veikiančiai Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijai įstatymais yra įtvirtinta diskrecijos teisė nuspręsti, jog tam tikrų sutarčių valstybinės reikmės infrastruktūroje patikėjimas konkrečioms įmonėms gali kelti pavojų nacionaliniam saugumui.
Pastebėtina ir tai, kad po Rusijos ir Ukrainos karo pradžios nemaža dalis verslų, veikusių Baltarusijoje ir (ar) Rusijoje, suskubo atsisakyti veiklos šiose teritorijose. Tiesa, reikėtų paminėti, kad dalies veiklų galėjo būti atsisakyta apsimestinai arba tam tikri Lietuvoje veikiančių subjektų įsipareigojimai vis tiek liko galioti. Pavyzdžiui, aplinkybės su tariamu veiklos nutraukimu dažnai nėra viešai skelbiamos, tad atitinkamai gali kilti abejonių, kokiu būdu ir forma ta veikla nutraukta ir ar realiai verslo darinių buvo atsisakyta, ar visgi tai padaryta menamai.
Be to, tai neeliminuoja sąsajų ir tam tikrų Lietuvos įmonių, susijusių su Rusija ir (ar) Baltarusija, pažeidžiamumo. Kadangi, pavyzdžiui, įsipareigojimai infrastruktūrinių ir statybos objektų atveju neišnyksta elementariai nebesudarant naujų sandorių. Įstatyminės garantijos, atsakomybė už atsiradusius defektus statybose įprastai galioja nuo 5 iki 20 metų, o atsakomybė už įmonių padarytą žalą ar įsipareigojimų nevykdymą gali sietis ir su jos akcininkais.
Pažymėtina, kad teismuose jau ne kartą patvirtinta, kad Lietuva pagrįstai įgyvendina šias griežtesnes patikimumo reikalavimų priemones, kai tai susiję su nacionaliniam saugumui svarbia infrastruktūra. Šiuo požiūriu taikomi ribojimai ne tik Rusijoje įsisteigusių subjektų verslams, tačiau ir verslams, turintiems ryšių su Kinija ar kitomis valstybėmis, tokiomis kaip Baltarusija. Šiuos ribojimus Lietuva taiko nuo 2018 m., o įvertinant dabartinį geopolitinį kontekstą, akivaizdu, jog minėti ribojimai buvo taikyti pagrįstai.
