Pastaruoju metu įsisiūbavus diskusijoms apie „gerovės valstybės“ kūrimą, leiskite patikslinti klausimą: jei asmeniškai įsitrauktumėte į tokios valstybės kūrimą, ką būtent Jūs norėtumėte patobulinti aukštajame moksle ir kiek energijos bei finansų tam skirtumėte? Klausiu to, nes prisidėti prie savo Alma mater augimo jau dabar galime kiekvienas ir tai yra daug prasmingiau nei tik diskutuoti ar kaltinti valdžią neveiklumu. Gerovę valstybėje kuriame patys.
Baigusiajam kurį nors iš didžiųjų JAV universitetų daugiau ar mažiau savaime suprantama, kad palaikyti ryšį su savo aukštąja mokykla jam bus verta ir prasminga kone visą gyvenimą. JAV alumnai tradiciškai įsitraukia į savo universitetų veiklas bei dalinasi žiniomis, o taip pat – pagal galimybes remia finansiškai.
Didžiausią visame pasaulyje universitetinį iš paramos sukauptą neliečiamojo kapitalo fondą (angl. „endowment“), kurio lėšos investuojamos, o finansavimas aukštajai skiriamas iš investicijų grąžos, turi Harvardo universitetas: jame šiuo metu yra apie 40 mlrd. JAV dolerių. Tiesa, reikėtų paminėti, kad Harvardas turi daugiau nei 80 metų įdirbį – kaupti rėmėjų lėšas ši aukštoji mokykla pradėjo nuo pat savo įkūrimo 1938 metais ir buvo pavadinta pirmojo savo mecenato Johno Harvardo garbei.
JAV aukštųjų mokyklų neliečiamojo kapitalo fondai auga kaip ant mielių. Pavyzdžiui, Stanfordo universiteto fonde yra 27,7 mlrd. JAV dolerių. Neseniai paskelbta, kad vien per praėjusius akademinius metus fondas surinko 1,1 mlrd. JAV dolerių paramos, kurią suteikė 72 000 rėmėjų.
Žinoma, masteliais lygintis negalime, tačiau ir Lietuvoje jau veikia pirmasis aukštosios mokyklos neliečiamojo kapitalo fondas – jį 2016 m. įsteigė VU alumnai. Fonde šiuo metu yra per 1,8 mln. eurų. Daugumą lėšų jam paaukojo aštuoni fondo dalininkai ar stambieji rėmėjai, tačiau per 100 000 eurų fondui ir jo globojamiems projektams jau paskyrė ir smulkesni rėmėjai, iš kurių fizinių asmenų parama sudaro per 20 000 eurų.
Taigi Lietuvą jau pamažu pasiekia Vakarų filantropijos kultūra, o tai yra labai geras ženklas, nes rodo augančią visuomenės brandą bei kultūrinį, pilietinį ir ekonominį išsivystymo lygį. Tai atveria universitetams papildomą potencialių lėšų šaltinį, o jų itin trūksta Lietuvos aukštosioms mokykloms siekiant konkuruoti globaliame pasaulyje.
„Gerasis užkratas“ aukoti savo Alma mater daugelyje šalių plinta su pagreičiu, o Vilniaus universitetas, kuris turi apie 200 000 po visą pasaulį išsibarsčiusių alumnų, gali atskleisti milžinišką potencialą šioje srityje. Visgi esama namų darbų, kurie galėtų paskatinti bundantį visuomenės geranoriškumą, Juos galėtų atlikti tiek aukštoji mokykla, tiek valstybė. Pavyzdžiui, rugsėjį atliktos reprezentatyvios VU alumnų apklausos duomenimis, pusė jų (48 proc.) būtų labiau motyvuoti skirti paramą, jeigu pervesta auka būtų dvigubinama iš valstybės ar kitų resursų.
Paramos dvigubinimo (angl. „matching“) strategija jau yra pasiteisinusi savo švietimo sistemos stiprumu garsėjančioje Suomijoje. 2010 metais, pasinaudojant trijų didžiausių šalies aukštųjų mokyklų jungimo į vieną Aalto universitetą proga, naujajai aukštajai mokyklai buvo įkurtas neliečiamojo kapitalo fondas ir paskelbta iniciatyva, kad visas į fondą surinktas privačių rėmėjų lėšas valstybė papildys 2,5 karto didesne suma.
Tuomet rėmėjai šiam fondui paskyrė 200 mln. eurų, o valstybė, vykdydama pažadą, pridėjo dar 500 mln. Šiandien, toliau sėkmingai augdamas ir investuodamas, Aalto universiteto fondas valdo per 1 mlrd. eurų ir yra trečias didžiausias neliečiamojo kapitalo fondas Europoje po Oksfordo ir Kembridžo.
Kiti alumnų apklausos metu įvardinti svarbūs namų darbai būtų aktyvesnis jų bendruomenės telkimas ir įtraukimas į universiteto gyvenimą (40 proc.) bei reguliari atskaitomybė (36 proc.) – rėmėjai nori žinoti, kam panaudojamos jų skiriamos lėšos.
Esama ir daugiau rėmėjų motyvavimo būdų. Valstybiniu mastu verta atkreipti dėmesį į pasiteisinusią pasaulinę praktiką paramai skirti mokestines paskatas, kurios būtų taikomos ne tik juridiniams, bet ir fiziniams asmenims. Tai sėkmingai daro JAV ir didžioji dalis Europos Sąjungos.
Sprendimų gali būti įvairių – tiek suteikiančių papildomą mokestinę naudą rėmėjui, tiek padidinančių pačios remiamos organizacijos gaunamas pajamas. Svarbiausia – pats principas, kad gyventojų paramą valstybė skatintų. Taikant šią praktiką plačiau, padėtų išspręsti ir visuomenei aktualias problemas, kurių pats viešasis sektorius savarankiškai išspręsti negali.
Neabejotina, kad siekiant užauginti jei ne Harvardui, tai bent jau kai kuriems Europos universitetams prilygstančią rėmėjų bendruomenę, Lietuvoje dar reikėtų padirbėti ne vieną dešimtmetį. Kita vertus, ar yra kita išeitis, kai visuomenė savo įsitraukimu jau rodo iniciatyvą? Galiausiai, juk neliečiamojo kapitalo fondų esmė visame pasaulyje yra jų ilgaamžiškumas ir stabilumas, užtikrinamas per diversifikuotą investavimo strategiją.
Taigi kad ir kokį indėlį visuomenė ir valdžia skirs šiandien, jo vaisiai atneš tūkstančius kartų daugiau naudos ateities aukštajam mokslui. Jeigu VU steigėjas Steponas Batoras 1579 m. būtų investavęs vieną eurą į neliečiamojo kapitalo fondą, jo investicijos vertė šiandien viršytų 2 mlrd. eurų (kasmet vidutiniškai augant 5 proc.). Tad galime pasvarstyti, kiek kiekvieno iš mūsų kelių ar keliasdešimties eurų parama būtų verta po šimtų metų.
