Kandidatai į savivaldybių tarybas ir merų postus „dovanojo“ rinkėjams skulptūras, pliažus, stadionus, ambulatorijas, sporto klubus, koncertus, armonikas ir net dantų protezus. O prezidentiniuose debatuose frazė „Vyriausybė privalo rasti lėšų tam ar anam“ skambėjo taip dažnai, kad ją konvertavus į konkrečius skaičius, prireiktų dar bent dviejų valstybės biudžetų.

Tačiau klausimas, iš kur bus paimti pinigai visam šiam gėriui finansuoti, nelabai ką domino. Mat dar senosios nomenklatūros „bebrų“ į šiltas kėdes sukišti ekonomistai jau seniai visiems „nesuprantantiems“ yra paaiškinę, kad pinigų visada nesunkiai galima gauti padidinus biudžeto perskirstymą ar įvedus progresinius mokesčius.

Todėl nenuostabu, kad politikų dosnumo upės vis dažniau užlieja ne tik žemiškas, bet ir dangiškas erdves. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.

Štai, pavyzdžiui, jau buvęs Kėdainių meras prieš pat rinkimus iš biudžeto lėšų bažnyčiai skyrė 40 000 eurų, o dėkingas kunigėlis iškart bobulytėms pakuždėjo, kad nebalsavusios už „gerąjį ir dosnųjį“ merą ateityje rizikuoja tiesiu taikymu keliauti smalos katilan.

O užsiliepsnojus Paryžiaus katedrai net iš paties aukščiausio valdžios posto nuaidėjo raginimai Lietuvos Vyriausybei finansiškai paremti katedros atstatymo darbus. Ir šis raginimas tuoj pat buvo apipintas įvairiausiais pastebėjimais apie tai, kokie „geri“ prancūzų verslininkai – mat jie ir Paryžiaus katedrai aukoja, ir dar progresinius mokesčius moka. O va, štai Lietuvos verslininkai nedaro nei to, nei ano. Todėl visomis katedromis ir bažnyčiomis belieka pasirūpinti dosniesiems Lietuvos politikams, besitikint, kad prie rojaus vartų stovintis šv. Petras būtinai atsižvelgs į jų nuveiktus gerus darbus šioje ašarų pakalnėje.

Todėl šį kartą – konkrečiai apie prancūziškus verslininkus, prancūzišką labdarą ir prancūziškas gėrio dalybas.

Prancūzijos Labdaros ir paramos įstatymas

Prancūzijoje veikiantis Labdaros ir paramos įstatymas užtikrina tai, kad šios šalies piliečiai patys dalyvautų savo uždirbtų pinigų perskirstyme ir visuomenė žinotų savo mecenatus. Tuo tarpu Lietuvos įstatymai surėdyti taip, kad didžiausių mecenatų vardus čia „užsikabina“ valdžios postuose sutūpę politikos bebrai, kurie į savo žandus susikiša visus įmanomus mokesčių mokėtojų pinigus, o paskui už juos rinkėjams dovanoja tiek bažnyčias, tiek ir visą įmanomą žemišką gėrį.

Prancūzijoje labdarai tam tikrą pinigų sumą paaukojęs žmogus, priklausomai nuo savo uždarbio, iš biudžeto atgal atsiima 66–75 proc. paaukotos sumos. Ši taisyklė galioja iki 20 procentų uždirbtų metinių pajamų.

Pateiksiu pavyzdį, kaip „identiški“ Lietuvos ir Prancūzijos „turtuoliai“ dalinasi savo uždirbtais pinigais. Tegu tas sąlyginis „turtuolis“ bus 100 000 eurų per metus uždirbanti ir du vaikus auginanti šeima.

Jei tokio Prancūzijos „turtuolio“ šeima nusprendžia Paryžiaus katedros atstatymui paaukoti 20 000 eurų, tai ši auka jai kainuoja:

20 000 + (20 000 x 0,128) – (20 000 x 0,66) = 9 360 Eur.

Čia 20 000 x 0,128 – valstybei sumokėtas pajamų mokestis, o 20 000 x 0,66 – iš valstybės jai grąžinta suma.

Tuo tarpu identiško Lietuvos „turtuolio“ identiška auka kainuos net 2,56 karto daugiau:

20 000 + (20 000 x 0,20) = 24 000 Eur.

Čia 20 000 x 0,20 – valstybei sumokėtas pajamų mokestis. Pinigų grąžinimo Lietuvoje nėra.

Todėl palyginus šią konkrečią Prancūzijos ir Lietuvos mecenavimo proceso finansinę schemą, galima būtų teigti, kad kažkuris Lietuvos „bebras“ tiesiog nukniaukia iš konkretaus mokesčių mokėtojo 14 640 eurų (24 000 – 9360) ir juos paaukoja bažnyčiai, bet jau savo vardu. Žinoma, už tai gaudamas kunigėlio palaiminimą ir balsavimo biuletenius turinčių babyčių meilę.

Prancūzijos mokestinė sistema

Toks Prancūzijoje veikiantis Labdaros ir paramos įstatymas yra tiesiogiai integruotas į visą šalies mokestinę sistemą. Ši sistema teoriškai yra progresinė, bet praktiškai skirta piliečių sąmoningumo ugdymui ir nieko bendro neturi su Lietuvos svieto lygintojų propaguojamais bolševikiniais socialinio teisingumo lozungais.

Ir jeigu Prancūzijos pilietis 20 proc. savo pajamų skiria labdarai, tai jam dingsta bet kokie progresiniai mokesčiai ir jis tiesiog tampa žinomu ir gerbiamu visuomenėje mecenatu. Taip sakant, prancūzai turi galimybę savo mokesčius susimokėti „natūra“, užsiimdami visuomenei naudinga veikla, finansuodami kultūros, sporto projektus ar tiesiog besirūpindami sergančiu kaimynu ar giminaičiu. Šiuo atveju jokie „bebrai“ į jų kišenę nelenda. Atvirkščiai – 66–75 proc. paramai skirtų išlaidų valstybė grąžina.

Progresinė mokesčių sistema Prancūzijoje, kaip ir kitose Vakarų pasaulio valstybėse, ugdo ir kitus žmonių sąmoningumo aspektus. Mokestinės nuolaidos suteikiamos būsto paskoloms, investicinei veiklai, vaikų papildomam ugdymui ir jų priežiūrai. Šeimos, auginančios vaikus, moka gerokai mažiau mokesčių nei jų neturinčios – ir nesvarbu, ar tai turtinga šeima, ar ne.

Pavyzdžiui, 1 lentelėje parodyta, kad Prancūzijoje 100 000 eurų metinės pajamos apmokestinamos 41 proc. Šis skaičius, be abejonės, užkaitina kraują ne tik Lietuvos svieto lygintojams, bet ir jų dūdą pučiantiems ekonomistams, kurie, susikišę į užančius panašias špargalkes kaip 1 lentelė, laksto po visas įmanomas tribūnas ir dėsto, kad įvedus tokius „progresinius“ kaip Prancūzijoje, visi akimirksniu pradėsime gyventi „kaip Prancūzijoje.“

Tačiau... Jei tie 100 000 eurų yra šeimos, auginančios 2 vaikus, pajamos, tai ši šeima temoka tik 12,8 proc. mokesčių. Kai tuo tarpu identiška Lietuvos šeima pakloja visus 20 proc. (1 lentelė)

Mat Prancūzijoje, kaip ir daugumoje progresinius mokesčius turinčių valstybių, skaičiuojamos bendros šeimos pajamos, kurios paskui padalijamos iš šeimos narių skaičiaus. Ir mokesčiai skaičiuojami nuo padalintos sumos dydžio.

Realiai Prancūzijoje 41 proc. pajamų mokestį moka 1 mln. eurų per metus uždirbanti šeima, kuri neturi vaikų, nieko negloboja, niekur neinvestuoja, niekuo nesirūpina, niekam neteikia labdaros, o pinigus švaisto tik prabangos prekėms. (1 lentelė)

Statistiškai yra paskaičiuota, kad Prancūzijoje net 50 proc. piliečių dėl įvairiausių lengvatų nemoka jokių pajamų mokesčių. Apie 14 proc. piliečių moka 30 proc. pajamų mokestį ir tik 1 proc. piliečių – 45 proc. pajamų mokestį.

Statistikos duomenimis, du vaikus auginanti prancūzų šeima, kurios metinės pajamos neviršija 37 938 eurų, nemoka jokių mokesčių. Tuo tarpu Lietuvoje tokia šeima sumoka 20 procentų ir, negana to, sulaukia svieto lygintojų nemalonės už tai, kad mokesčių moka per mažai.

Prancūzijoje pajamų nelygybė mažesnė ne todėl, kad „turtingieji“ moka didelius mokesčius, bet todėl, kad mažas ar net vidutines pajamas gaunantys piliečiai apskritai jų nemoka. Tuo tarpu Lietuvoje net minimalius atlyginimus uždirbantys žmonės moka 17 proc. (įvertinus NPD) pajamų mokestį – tokio atvejo Vakarų mokesčių sistemose reikėtų paieškoti su žiburiu.

Jeigu toks mokestis remiantis „vakarietišku“ pavyzdžiu Lietuvoje būtų panaikintas, tai iškart išsispręstų du klausimai: padidėtų minimalus atlyginimas „į rankas“ ir atsirastų dar didesnis mokesčių progresyvumas. Tačiau jokie svieto lygintojai tokio pasiūlymo neteikia – mat jiems „trūks plyš“ reikia pinigų ir Paryžiaus katedros aukai, ir įvairiausioms dovanoms, skirtoms rinkėjų malonei pirkti. Reikia gi pagaliau išlaikyti ir visą „govadą“ brangiai apmokamų ir „projektinius pinigus“ įsisavinančių ekonomistų, kurie kone kasdien tautai transliuoja žinią apie progresinių mokesčių nebuvimo nelaimę.

Visose Vakarų šalyse gyvuojančios progresinės mokesčių sistemos skatina šalių piliečius gimdyti, auginti ir ugdyti vaikus, užsiimti investicine veikla, rūpintis sveikata, mokytis, tobulėti. Ir, žinoma, dalintis.

Tuo tarpu Lietuvos piliečiai tokio skatinimo neturi arba beveik neturi. Ir teisės skirstyti savo uždirbtus pinigus taip pat neturi. Nes tuos pinigus iš jų atima ir paskirsto. Ir dažniausiai ne taip, kaip reikia Lietuvos ateities kartoms, bet taip, kaip konkrečiu metu reikia konkrečiam „bebrui“, turinčiam tik vieną tikslą – kuo ilgiau ištupėti šiltame valdžios poste.

Tiesa, kiekvienas Lietuvos gyventojas turi „grandiozinę teisę“ savo 2 proc. GPM mokesčio pervesti ten, kur jam norisi. Todėl 100 000 eurų per metus uždirbanti šeima net 400 eurų (!!!) gali pervesti, pavyzdžiui, į savo vaiko ugdymo įstaigą, kad toji galėtų nupirkti tualetinio popieriaus. Mat „bebrai“ dažnai rinkėjams pridovanoja mokyklų, tačiau po jų pinigų perskirstymo tualetiniam popieriui pinigų kartais tiesiog nelieka. Turbūt todėl, kad jo pirkimui nenaudojami ES pinigai.

Ir nė vienas Lietuvos „bebras“, ir nė vienas svieto lygintojas, dešimtmečius pudrinantis rinkėjams smegenis apie milžiniškus Prancūzijos progresinius mokesčius, niekada nesiūlė įvesti identiškos mokestinės sistemos, kokia yra Prancūzijoje. Tokio „copy paste“ varianto – t. y. su tokiais pat progresiniais mokesčiais, bet kartu ir su tokiomis pat mokestinėmis lengvatomis tiek vargšams, tiek turtingiesiems. Ir, žinoma, su tokiu pat Labdaros ir paramos įstatymu.

Ir nenuostabu, nes tiek „bebrui“, tiek svieto lygintojui tokia sistema būtų ypač nenaudinga dėl šių priežasčių:

1. Dešimtmečius valdžioje sėdintys „bebrai“ tiesiog prarastų monopolines teises būti pagrindiniais gėrio skirstytojais.

2. Garsiausi Lietuvos svieto lygintojai nebeturėtų unikalios galimybės porą metų parėkavę apie socialinio teisingumo nebuvimą sėsti į kokį nors „Maldeikienės traukinį“ ir nudardėti didingų Briuselio rūmų link. T. y. ten, kur mokami tokie atlyginimai, priedai ir išeitinės kompensacijos, kokių pavydėtų bet kuris progresinių mokesčių „nemokantis“ Lietuvos „turtuolis“.

Ir tai yra dar vienas nemalonus patvirtinimas, kad Lietuvos mokestinė sistema visų pirma aptarnauja „bebrų“ ir perskirstytojų interesus. Ir jokiu būdu – ne mokesčių mokėtojų.

Šeimos, turinčios du vaikus ir gaunančios 100 000 eurų metinių pajamų, apmokestinimas:
Prancūzijos progresinių mokesčių skaičiavimas

Šeimą sudaro trys dalys: du suaugę (po 1 dalį) ir du vaikai (po 0,5 dalies).

100 000/3 =33 333. Šios pajamos apmokestinamos 30 proc. pajamų mokesčiu.

(100 000 x 0,3) – (5706 x 3) = 12 882. T. y. 12, 88 proc.

Šeimos, neturinčios vaikų ir gaunančios 1 000 000 eurų metinių pajamų, apmokestinimas:

(1 000 000 x 0,45) – (19845 x 2) = 410,31. T. y. 41 proc.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (82)