Praėjusių metų pabaigoje Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT) patvirtino nuo 5 proc. iki 20 proc. padidėjusį elektros „pasaugojimo“ tinkle mokestį elektrą gaminantiems vartojams. Viešojoje erdvėje kilo nemenkas sujudimas dėl bloginamų investavimo į saulės elektrines sąlygų. Šiam klausimui buvo skirtas ir Seimo Ekonomikos komiteto posėdis, kur buvo teigiama, kad iškilo stipri grėsmė įgyvendinti Vyriausybės programoje numatytą tikslą – kad iki 2025 metų saulės elektrinių instaliuota galia Lietuvoje pasiektų 1 GW.
Vis dėlto, daugiau susipažinusiems su atsinaujinančios energetikos rinka aišku – kiti veiksniai turi ženkliai didesnę įtaką saulės energetikos plėtrai Lietuvoje nei minėto tarifo pokyčiai.
Lietuvoje saulės elektrinės atsiperka greičiau nei Ispanijoje
Dėl gana stiprios konkurencijos ir valstybės teikiamos paramos saulės elektrinių kainos Lietuvoje yra vienos mažiausių Europoje ir, įvertinus paramą, prasideda nuo 400 EUR/kW. Lietuvoje saulės elektrinė atsiperka per 5-8 metus, priklausomai nuo galios, stogo konfigūracijos ir pasirinktos įrangos, kai jos prognozuojamas veikimo laikas yra iki 25 metų. Tai yra greičiau nei saulėtoje Ispanijoje, kur valstybė neskiria paramos saulės elektrinės įrengimui, o elektrinių kainos – aukštesnės.
„Įdarbink stogą“ komandos paskaičiavimai rodo, kad, veikiant dabartinei paramos sistemai, elektros kainai nekintant, o pasaugojimo mokesčiui išaugus 30%, saulės elektrinės atsipirkimo laikotarpis prailgėtų puse metų. Visais atvejais, toks atsipirkimo laikotarpio pailgėjimas vartotojo sprendimui investuoti saulės elektrinę didelės įtakos nedaro.
Kodėl vartotojai masiškai nesistato saulės elektrinių?
Investicija į saulės elektrinę generuoja panašią grąžą kaip investicija į akcijų indeksą, bet yra mažiau rizikinga. Žvelgiant į situaciją Lietuvoje, galima pastebėti, kad vartotojai neįsirengia saulės elektrinių taip greit kaip planuota ne dėl to, kad ši technologija neatsiperka, o nes nežino, kad tai apsimoka.
Elektros rinkos liberalizavimo viešinimui buvo skiriama ženkliai daugiau dėmesio nei saulės elektrinių plėtrai. Išanalizavę „Google“ paieškos sistemos duomenis, matome, kad namų ūkiai, suvartojantys daugiau nei 5000 kWh elektros per metus, daugiau domėjosi, kuris tiekėjas siūlo mažiausią tarifą nei saulės elektrinių įrengimu.
Būtent tokiems vartotojams saulės elektrinės atsipirkimo laikotarpis yra trumpiausias, jie turi daugiausia galimybių įsirengti elektrinę ir taip sutaupyti keletą kartų daugiau nei pasirinkdami pigesnį tiekėją.
Didelės energetikos kompanijos, tokios kaip valstybės valdoma „Ignitis grupė“, turinčios didžiausius rinkodaros biudžetus ir labiausiai matomos viešojoje erdvėje, yra nesuinteresuotos, kad vartotojai įsirengtų saulės elektrines. Privatūs energijos gamybos sprendimai mažina jų pajamas iš elektros tiekimo, nes gaminantys vartotojai neperka elektros arba jos perka mažiau.
Taip pat, vartotojams pasigaminant vis daugiau elektros, mažėja elektros poreikis didmeninėje rinkoje, taip mažinama jos kaina, o tuo pačiu ir energetikos kompanijų gaunamos pajamos iš elektros gamybos dujinėse ar hidroelektrinėse.
Pertekliniai apribojimai geografiškai nutolusioms saulės elektrinėms – trukdo sutaupyti
Spartesnei saulės energetikos plėtrai būtini ir reguliavimo pokyčiai. Nuo 2019 metų Lietuvoje galima statyti saulės elektrinę ant vieno objekto, o jo pagamintą elektrą naudoti kitame, geografiškai nutolusiame, objekte, mokant tik pasaugojimo mokestį. Yra viena sąlyga – abu objektai privalo būti registruoti vieno vartotojo vardu. Todėl vartotojas, turėdamas sodybą, gali sumontuoti ten saulės elektrinę ir naudoti ten pagamintą elektra tiek sodyboje, tiek savo bute Vilniuje ar kitame mieste.
Ši sistema nėra pakankamai palanki vartotojams: tėvai gyvenantys užmiestyje negalėtų pasistatyti didesnės saulės elektrinės nei reikalinga jų poreikiams patenkinti ir elektros perteklių atiduoti savo vaikams, gyvenantiems bute. Paradoksalu, tačiau dabartinis reguliavimas komercinėms nutolusioms elektrinėms leidžia energiją parduoti bet kuriam vartotojui.
Masto ekonomija turi labai didelį efektą kainai. „Įdarbink stogą“ tiekėjų saulės elektrinių pasiūlymuose vidutinė vieno kilovato kaina įsirengiant 3 kilovatų galios saulės elektrinę, palyginus su 10 kilovatų galios saulės elektrine, yra net 30% didesnė. Todėl perteklinio nutolusių elektrinių reguliavimo pašalinimas tam tikrais atvejais turėtų didesnę įtaką atsipirkimui nei paskutiniai pasaugojimo tarifo pokyčiai bei leistų mažesnėmis išlaidomis pasiekti planuojamą instaliuotą galią.
Paskolos saulės elektrinėms – neišnaudojamos
Dalis vartotojų neturi santaupų įsirengti saulės elektrinei ir gali tai padaryti nebent gavę paskolą. Tinkamai pasirinkus paskolą, jos įmoka bei ESO pasaugojimo mokestis bus mažesnis nei išlaidos elektrai iki įrengiant saulės elektrinę, todėl saulės elektrinė nereikš papildomų išlaidų.
Nors paskutiniu metu kelios kredito institucijos pradėjo siūlyti paskolas saulės elektrinėms su palūkanomis mažesnėmis nei vartojimo kreditas, jų kaina vis dar didesnė nei kitose ES šalyse. Rinkai padėtų valstybės skatinimo mechanizmas, kuriuo būtų kompensuojama dalis palūkanų arba teikiamos garantijos, mažinančios vartotojų riziką ir leidžiančios bankams mažinti palūkanas. Palankesnės paskolų sąlygos padidintų namų ūkių, svarstančių įsigyti saulės elektrinę, skaičių ir turėtų stripresnį efektą nei mažesnis pasaugojimo mokestis.
Nauji verslo modeliai – mažesni tinklų tarifai
Saulės elektrinėje pagaminta elektra dažniausiai yra suvartojama arti generacijos šaltinio: tame name, kur ji sumontuota arba kaimynystėje. Tai reiškia, kad tinklais naudojamasi mažiau nei, pavyzdžiui, kai elektra gaminama Elektrėnuose ir tiekiama butui Vilniuje.
Vietinė gamyba padeda tinklui. Ateityje, kai vis daugiau namų ūkių turės ne tik saulės elektrinės, bet ir elektros kaupiklius, šis efektas bus dar stipresnis ir mažins poreikį investicijoms į tinklo plėtrą bei didins tinklo patikimumą.
Valstybei būtina sukurti gaires ir reguliavimą, kuris ekonomiškai motyvuotų vartotojus “padėti” tinklui. Tai galėtų būti daroma greičiau įteisinus vartotojų tarpusavio prekybą elektra (ang. peer-to-peer trading) ir poreikio valdymo paslaugas (ang. Demand response), kai elektros vartojimas name pasitelkiant išmaniuosius valdiklius automatiškai prisitaiko prie situacijos tinkle.
Juolab, ES direktyva dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją numato, kad valstybės narės turi užtikrinti vartotojams teisę parduoti pagamintą elektrą kitiems vartotojams pagal tarpusavio (peer-to-peer) pardavimo sutartis.
Nuo to kaip institucijoms efektyviai pavyks išspręsti šiuos klausimus ir priklausys, ar ir toliau dėmesį kreipsime į reguliavimą ir tarifo centų skaičiavimą, iš esmės neturintį jokio efekto, ar iš tikrųjų vykdysime #smartenergy strategiją.
