Teigiama, jog apvalinimas bus taikoms visam pirkinių krepšeliui mokant grynais. Jeigu viso pirkinių krepšelio suma baigiasi 1 arba 2 centais, būtų apvalinama iki 0, jei baigiasi 3 ar 4 centais, į didesnę pusę – iki 5 centų.
Bet kas atsitiks su kainomis? Pasvarstykime. Dabar didžioji dauguma kainų šalia eurų po kablelio turi 98, 69 ar pan. centus. Tai daroma masiškai, nes psichologiškai atrodo, kad tai daug mažesnė kaina. Tokia kainodara, žinoma, išliks, nes ji tiesiog per daug apsimoka. Bėda ta, kad pasiėmęs viena prekę, kuri kainuoja, pvz., 9,97 euro, kasoje mokėsite 10. Žinoma, jei mokėsite grynaisiais ir jei neturėsite lygiai. Jeigu atsiskaitysite kortele, – trijų centų jūs neprarasite... Kur čia logika?
Kodėl mano silpno regėjimo močiutė, kuri negali naudotis banko kortele, todėl atsiskaito tik grynaisiais, turės permokėti? Ar čia dar vienas triukas kuo labiau žmones atbaidyti nuo grynųjų, ar bankams vis dar per mažai klientų? LB sakosi atlikusi 200 tūkst. sausio mėnesio kasos kvitų tyrimą trijuose prekybcentriuose ir nustačius, jog apvalinimo poveikis išlaidoms grynais vartotojui bus 0,01 proc. Net jeigu ir tik tiek (dar neaišku, ar tyrimas darytas tik didmiesčiuose ar ir kaimiškose vietovėse, be to, sausio mėnesį po švenčių ir šiaip žmonės perka mažiau), kodėl aš turiu mokėti papildomai?
Arba štai bandelė, kuri dabar kainuoja 77 centus (vėlgi, jei mokėsite grynais ir neturėsite lygiai, ji jums kainuos 80 ct). Ar yra tikinčių, kad ypač mažos vertės prekių kaina nesikeis davus startą šitam šalies „išcentinimui“? Ar prekybininkai susitaikys su galimu kainų sumažėjimu 1 ir 2 centais, kai yra tikimybė, jog apvalinimas išpuls pirkėjo naudai? Ar, pavyzdžiui, 1,69 kainuojanti prekė bus nukainuota iki 1,65 ar priešingai – pakils iki 1,75?
Prisiminkime įtikinėjimus euro įvedimo nauda. Buvo gulama kryžiumi, kad kainos dėl to nekils. Nes juk įrodyti, kad kilo būtent „dėl to“ praktiškai neįmanoma. Yra gi begalybė kitų priežasčių: padidėjusios išlaidos gamybai, per didelis eurų srauto įliejimas į rinką, kainų artėjimas prie eurozonos vidurkio ir pan. Dabar vėl girdime apie lengvą „prisitaikymo skausmą“, o jau po to gyvensime sau visi ramūs ir dėkingi, kad kišenių nebeplėšo tie smulkūs centai. Ir tikrai tikrai prekybininkai nepasinaudos situacija kilstelėti kainų.
Teigiama, kad dėl šio pasiūlymo centrinis bankas kasmet sutaupytų 0,5 mln. eurų smulkioms monetoms kalti ir prižiūrėti, nes daug jų pametama (suprask, kaip tyčia iš kišenės iškrenta būtent 1 ir 2 centų vertės monetos) arba nugula taupyklėse. Ar ne geriau tuomet būtų investuoti į kampaniją raginant žmones smulkias monetas iš savo taupyklių išsikeisti į stambesnius pinigus?
Taip pat kaip vienas pagrindinių pateikiamas ir tvarumo argumentas. Bet ar būtina tiek tų monetų kasmet kaldinti, juk to nedarant jų mažėtų natūraliai. Jau nekalbant apie tvarumo argumento ironiškumą šalyje, kurios sostinė šildoma mazutu.
Dar teigiama, jog apvalinimas Lietuvoje nėra naujiena, jis šiuo metu taikomas kurui degalinėse. Bet ten apvalinami trys skaičiai po kablelio, o ne du. Todėl šiuo atvejui perkant daugiau laimi vartotojas.
Aišku, perskaičiusi straipsnį kažkam pasirodys, kad 1 ar 2 centai – anokia čia problema. Tačiau kodėl mes nuolat turime ką nors prarasti, juk centas prie cento, metai iš metų, o ten jau žiūrėk ir susidaro suma.
Lietuvos bankas: klaidingai interpretuoja siūlom apvalinimo taisyklė
Pateikiame Lietuvos banko komentarą, reaguojant į šį paskelbtą komentarą:
„Pagal pateiktą pavyzdį, prekė, kainuojanti 9,97 euro, būtų apvalinama ne iki 10 eurų, kaip teigia pašnekovė, o iki 9,95 euro, tai yra iki artimiausio 5. Taip pat klaidingai pateikiamas ir kitas apvalinimo pavyzdys, kai teigiama, kad prekė, kainuojanti 77 ct, būtų apvalinama iki 80 ct. Iš tiesų, šios prekės kaina būtų apvalinama iki 75 ct.
Atkreipiame dėmesį, kad apvalinimas būtų taikomas tik galutinei pirkinių krepšelio sumai, o ne atskirų prekių kainoms. Atskirų prekių kainos ir toliau būtų nustatomos 1 euro cento tikslumu (t. y. ir toliau būtų tokios kainos kaip 1,99 Eur) ir prekybininkai turėtų galimybę konkuruoti kainomis. Tą rodo ir valstybių, jau taikančių apvalinimą, patirtis.
Galutinė pirkinių krepšelio suma būtų apvalinama iki artimiausių 5 centų: į mažesnę arba didesnę pusę iki 0 arba 5, arba 10 euro centų, atsižvelgiant į tai, ar paskutinis skaitmuo yra arčiau 0 ar 5, ar 10. Apvalinimas – neutralus pirkėjo ir pardavėjo atžvilgiu. Taikant apvalinimą vieną kartą pirkėjas, mokėdamas grynaisiais, sumokėtų 1 ar 2 euro centais mažiau, o kitą kartą – 1 ar 2 euro centais daugiau, nei apskaičiuota galutinė pirkinių krepšelio suma. Ilguoju laikotarpiu susidarę skirtumai išsilygintų.
Apvalinant nebėra poreikio 1 ir 2 centų monetomis atiduoti grąžą, todėl jų nereikia kaldinti ir leisti į apyvartą. Valstybės, taikydamos apvalinimą, taupo gyventojų, verslo ir valstybės lėšas, patogiau naudojasi grynaisiais pinigais ir efektyviau bei tvariau naudoja išteklius“.
