Prisiminus tuos nepriklausomos Lietuvos laikus, kai geltoname namelyje Kaune buvo įkurta Darbo birža, dabar net sunku patikėti, kad ši įstaiga turėjo vienintelę paskirtį: tvarkyti viešuosius darbus. Ji augo, keitėsi, tačiau tikroji Užimtumo tarnybos vertė ir prasmė valstybėje išryškėjo prasidėjus pandemijai.
Administravusi pusantro milijardo eurų paramos pusei milijono Lietuvos gyventojų, ji susitvarkė su patikėtais uždaviniais, kurie iš pradžių atrodė neįmanomi. Vėliau buvo antras karantinas, peržiūrėtos priemonės ir tikslai. Su tuo taip pat sėkmingai susidorota. Tačiau ne tai yra svarbiausia. Ta greita organizacijos pertvarka, kaip aiškėja dabar, padėjo pasiruošti 2022 metų įvykiams.
Nuo pačių pirmųjų karo Ukrainoje dienų pradėjome ruoštis pabėgėlių atvykimui. Jų mūsų šalyje jau daugiau nei 30 tūkstančių. Užimtumo tarnyba turi kontaktus su daugiau nei 6 tūkst. norinčių dirbti Lietuvoje ukrainiečių. Viskas buvo daroma nelaukiant naujų procedūrų ar teisės aktų pakeitimų, nes šiuo atveju operatyvumas yra labai svarbu.
Per du karantino laikotarpius išmoktos pamokos mums dabar labai pravertė. Pirmoji – mobilizuotis. Antroji – centriniuose padaliniuose sukurti komandą ir sudėlioti visus koordinavimo taškus. Krizių valdymo procedūros pasiteisino: šeši tūkstančiai kontaktų per mažiau nei mėnesį yra labai daug.
Toli gražu ne kiekvienas Užimtumo tarnybos specialistas moka rusiškai ir gali susikalbėti su pabėgėliais. Todėl įprastinė jų funkcija – tarpininkauti įdarbinant – staiga pareikalavo papildomų pastangų ir kitokio planavimo. Tai buvo išspręsta, o Ukrainos žmonės gauna paslaugas kaip ir visi kiti klientai. Jie jaučia mūsų valstybės atvirumą ir pasiryžimą padėti.
Išryškėjo ir labai svarbus mūsų valstybės brandos bruožas: viešojo ir privataus sektoriaus veikimas išvien. Tai buvo matoma jau ir per pandemiją, tačiau Ukrainos karas viską dar labiau sutvirtino. Kol dar nebuvo duomenų bazės, darbdaviai buvo prašomi pildyti anketą internete, per trumpą laiką registravome daugybę laisvų darbo vietų, apie 9 tūkstančius. Rašė nelaukdami kvietimų, raginimų ar kažkokių paskatinimų. Dabar darbo pasiūlymų turime visoje šalyje. Tai yra geriausias tokios partnerystės įrodymas.
Karantinas mus išmokė lankstumo; jei nori pasikviesti kiek kitokių darbuotojų, nei esi įpratęs, turi būti pasirengęs pakeisti požiūrį ir sąlygas. Darbus pabėgėliams siūlančios įmonės puikiai prisitaikė: galima derinti darbą su šeimos poreikiais, turėti lanksčius grafikus, būti nuvežtam į darbą ir parvežtam namo, apgyvendintam. Visa tai tam, kad motinos galėtų dirbti, o jų vaikai būtų prižiūrimi.
Užimtumo tarnybai tai tapo proga pasitikrinti, ar realiame gyvenime veikia jos vertybės – atvirumas, patikimumas, inovatyvumas. Tai, kad konsultantai atvira širdimi, be papildomo paskatinimo pradėjo dirbti savaitgaliais skambučių centre, pabėgėlių registracijos centruose, neskaičiuodami valandų, tiek, kiek reikės – tapo to įrodymu.
Inovatyvumas irgi išlaikė išbandymą: per trumpą laiką pertvarkytos elektroninės paslaugos, o Ukrainos žmonės gali ieškotis darbo vietų, mokymo programų mūsų portale. Visas turinys automatiškai verčiamas į ukrainiečių kalbą. Čia mums padėjo ir privačios IT įmonės – be atlygio, tiesiog suprasdamos, kad dabar kiekvienas daro tai, ką gali.
Jau turime penkias koleges, kurios dar visai neseniai dirbo Ukrainos tarnybose, o dabar prisijungė prie mūsų komandos. Atvykusios iš įvairių Ukrainos miestų, patyrusios daug sukrėtimų. Jų patirtis ir įgūdžiai dabar yra labai svarbūs priimant ir aptarnaujant į registracijos centrus atvykstančius ukrainiečius. Labai svarbu paaiškinti apie paslaugas ir galimybes gimtąja kalba. Manau, kad ateityje tokių darbuotojų bus daugiau ir kiekviename centre dirbs ukrainietiškai kalbantis specialistas.
Svarbu suprasti dar vieną svarbų dalyką: iš kokio pragaro būtų ištrūkęs žmogus, jis į Lietuvą žvelgia su dėkingumu – ne vien už šiltą priėmimą ir laikiną pastogę. Jiems svarbu turėti galimybę tapti naudingais. Dirbti, užsidirbti, oriai gyventi ir prisidėti prieš Lietuvos gerovės.
Kiekviena krizė taip pat yra ir šansas. Tai, kad jau dirba per pusantro tūkstančio atvykusių ukrainiečių, yra mūsų visų bendras pasiekimas. Kai kuriems tai yra trumpalaikiai darbai. Kai kurie po karo grįš namo. Tačiau Lietuvai, kurioje darbo jėgos deficitas yra didžiulis, tai yra galimybė ne tik padėti žmonėms nelaimėje, bet ir pasiūlyti šiems motyvuotiems darbuotojams kažką, dėl ko dalis jų pasiliktų.
Manau, kad bent 4 ar 5 tūkst. ukrainiečių tikrai įsitvirtins Lietuvoje. Tai iš dalies lems darbo pasiūlymai. Žinoma, ne visi jie bus pagal turimas profesijas ir galimybes, tačiau net 40 proc. atvykusiųjų geba dirbti kvalifikuotą darbą. Didžioji dalis jų – moterys, kurių amžiaus vidurkis yra 39 metai. Labai produktyvus amžius, kai galima kurti didelę pridėtinę vertę.
Turi būti tvarios sąlygos likti. Ne gyventojų siūlomuose, bet savo būstuose. Jų vaikai turi gauti išsilavinimą, įsitraukti į visuomenės gyvenimą. Tie regionai, kurie dabar sudarys palankias sąlygas atvykstančioms moterims ir jų šeimoms, ateityje laimės. Jeigu jie nuspręs likti, atvažiuos ir kiti šeimos nariai, vyrai, kurie šiuo metu kovoja, sūnūs, broliai. Padarę šiuos namų darbus, turėsime didelį darbo jėgos potencialą.
Mes visa tai puikiai suprantame, tačiau šalia šio iššūkio yra ir kasdieniai darbai, pagalba darbo ir darbuotojų ieškantiems Lietuvos gyventojams. Dabar vyksta daug įdomių dalykų, planuojami svarbūs pokyčiai, kad paslaugos dar geriau atitiktų klientų lūkesčius. Ši krizė bus išnaudota visa tai įgyvendinant efektyviau, inovatyviau ir sparčiau. Apie tai, ko tikėtis 2022-aisiais – kitą kartą.
