Prisiminkime kovo mėnesį. Visas dėmesys tada buvo nukreiptas sveikatos grėsmėms neutralizuoti, o verslas prisimintas gerokai vėliau. Sienų uždarymai, piliečių grąžinimai, testų pirkimai ir panašiai.
Tačiau verslas pradėjo susidurti su problemomis jau nuo pirmųjų šių metų dienų. Akcijų rinkų reakcija, stojantis eksportas į Rytų rinkas, stringantys užsakymai Kinijoje buvo rimti signalai. Visa Europa tikėjosi, kad tai neišplis, tačiau pamažu ėmė suprasti, kad be paramos ekonomikai neišsiversime.
Lietuvoje pagalbos priemonės pradėtos kurti gal kiek pavėlavus ir truputį skubotai, tačiau skolinimosi sprendimai nebuvo blogi. Vien tai, kad Užimtumo įstatymas per du mėnesius buvo keistas net 8 kartus parodo drąsą priimti sprendimus nedelsiant, reaguoti į ekspertų pastabas. Reikėjo atpažinti, pasiekti visas tikslines grupes, kurios nukentėjo sustabdžius verslus, užkirsti kelią iškritimui iš darbo rinkos, ypatingą dėmesį skiriant jautriausioms grupėms: jaunimui, vyresnio amžiaus darbuotojams, neįgaliesiems. Nepaisant pagalbos kaštų, buvo akivaizdu, kad neišlaikius žmonių darbo rinkoje jų grąžinimas kainuos žymiai brangiau, o kai kuriais atvejais taps nebeįmanomas.
Žvelgiant į sektorius buvo akivaizdu, kad kenčia turizmo, paslaugų sritis, tačiau ir priemonės buvo kuriamos ne universalios. Reikėjo gelbėti žmones, išleistus į prastovas, kompensuoti darbo užmokestį įmonėms.
Reikėjo injekcijų atsikaitymams subalansuoti. Užsidarė prekybos centrai, maitinimo įstaigos ir panašiai, todėl teko dengti patalpų nuomos išlaidas. Paramos paketo paskirtis buvo stabilizuoti įmonių likvidumą ir išsaugoti kiek įmanoma daugiau darbo vietų rinkoje.
Kovo 16 dieną paskelbta ekstremali situacija ir karantinas. Jau 25-ąją pradėjo ženkliai augti nedarbas. Kasdien – net po 0,1 proc., nors anksčiau tokį kiekį fiksuodavome per mėnesį ar kelis mėnesius. Iki pandemijos fiksuotas 9,1 proc. nedarbo lygis per keletą dienų pakilo iki 10,5.
Tuo tarpu struktūrinio ir ilgalaikio nedarbo rodikliai šiuo laikotarpiu beveik nepakito. Iš darbo rinkos iškrito žmonės, iki tol niekada neturėję reikalų su Užimtumo tarnyba. Daugiausia tai buvo su turizmu susijusių įmonių, maitinimo įstaigų, viešbučių darbuotojai. Taip pat – smulkieji rinkos dalyviai: kavinės, kepyklos, grožio salonai. Jiems ta dviejų mėnesių pauzė buvo kritinė. Jie patyrė skaudžiausią smūgį.
Tai – iniciatyvūs, verslūs žmonės, kurie sugebėdavo užsitikrinti stabilias, ilgalaikes pajamas. Neretas dar buvo sukūręs iki penkių darbo vietų savo gyvenamojoje aplinkoje. Beveik visi staiga buvo priversti kreiptis valstybės paramos. Dar blogiau tiems, kurie veiklą vykdė regionuose, nes didesniuose miestuose padėtis stabilizuojasi greičiau ir galimybių atsitiesti daugiau. Rajonuose nedarbas toliau auga ir tai – labai rimta problema.
Įgyvendintos priemonės stabilizavo padėtį, tačiau tai labiau tinka įmonėms. Savarankiškai dirbantieji asmenys, kurie gaudavo stabilias pajamas, galėjo pretenduoti į 257 eurus per mėnesį. Tai – tikrai ne ta suma, iš kurios veiklūs žmonės įpratę pragyventi. Renginiai, prekyba, grožio industrija – ten savarankiškai dirbantieji gaudavo ženkliai didesnes pajamas. Šios išmokos jiems padėjo tik išlikti sunkiausiu laikotarpiu.
Tuo tarpu prastovų subsidijos mažoms įmonėms, ypač regionuose iš tiesų pagelbėjo. Smulkūs darbdaviai turėjo kas mėnesį prisidėti 42 eurais, kad išlaikytų darbuotoją – kitą algos dalį dengė valstybė.
Vis dėlto, apie 20 proc. tokių įmonių nutarė atleisti dalį darbuotojų. Iš 77 tūkst. naujai užsiregistravusių Tarnyboje, apie 35 proc. yra buvę smulkių įmonių darbuotojai. Valstybės skirtos pagalbos priemonės jų darbo vietų neišgelbėjo.
Ar buvo galimi kitokie paramos variantai? Sudėtinga atsakyti, nes parama negali tęstis be galo. Reikia suprasti, kad tai – tik gelbėjimosi ratas, bet ne laivas. Ji padės nenuskęsti, bet ilgam plaukimui visiškai
netinka. Pasauliniai užimtumo tarnybų tyrimai ne kartą patvirtino tokį dėsningumą: tikimybė, kad po pusės metų nesėkmingų darbo paieškų vyresnis nei 35 m. žmogus taps ilgalaikiu bedarbiu yra 80 procentų.
Jaunesni žmonės gali savęs ieškoti ilgiau, keisti darbus, todėl jo atveju ta tikimybė yra tik 30 proc. Administruojame kelias pagalbos priemones verslui ir darbuotojams. Kas mėnesį mokame prastovų subsidijas 24 tūkstančiams įmonių. 300 tūkst. žmonių nuo kovo iki dabar gauna pinigus pagal šią išmokų programą. Kita paramos forma – savarankiškai dirbantiems. 257 eurų pašalpa buvo numatyta mokėti per karantiną ir du mėnesius po jo – vadinasi iki rugpjūčio 16 dienos.
Taip pat skirstome darbo paieškos išmokas (200 eurų per mėnesį) – jos mokamos visiems Užimtumo tarnyboje registruotiems ir bedarbio statusą turintiems asmenims. Ar ji neskatina likti už darbo rinkos ribų?
Dalį žmonių – tikrai, jie kratosi net įprastinių sezoninių darbų, nes dabar gauna pajamų nieko neveikdami. Ši išmoka iš dalies gali paaiškinti ir nedarbo augimą, kuris ėmė dar sparčiau augti po birželio 16 d., kai ji buvo patvirtinta. Tačiau galima žvelgti ir kitaip. Ši išmoka išjudino tam tikrus sluoksnius, kurie anksčiau apskritai nedalyvavo valstybės veikloje. Jie gauna konsultacijas, palieka kontaktus, renkame statistiką, todėl ateityje socialiniams partneriams ir nevyriausybinėms organizacijoms bus lengviau su jais dirbti.
Dar 10 milijonų injekcija – keičiantiems veiklą savarankiškai dirbantiems žmonėms. Jie gali pretenduoti į 7 tūkst. eurų išmoką. Bet kokia parama turi dvi puses. Visada atsiras tokių, kurie piktnaudžiaus, bet daugybei kitų ji iš tiesų padės įgyvendinti įdomių veiklų, jas ilgai ir sėkmingai vystyti. Mūsų, taip pat kitų tarnybų funkcija – įsitikinti, ar veikla vykdoma pagal planą, o skirti pinigai pasiekė deklaruojamą tikslą.
Nepamirškime, kad milijonai valstybės paramos – tai visų Lietuvos žmonių vardu pasiskolinti pinigai, kurie netrukus baigsis. Darbo paieškos išmokos bus mokamos iki metų pabaigos, todėl labai svarbu rasti darbą nelaukiant ir nesitikint naujų pagalbos priemonių.
Maitinti žmogų smulkiomis žuvelėmis – kilnu, o kartais gali būti net gyvybiškai svarbu. Tačiau čia Užimtumo tarnyboje mes tikime, kad labiau jam padedame įteikę meškerę ir išmokę žvejoti. Tai – pagrindinis mūsų tikslas ir veiklos prasmė, nors per pandemiją kai kam galėjo pasirodyti, kad Tarnybos paskirtis – apdalinti Lietuvą laikinomis išmokomis ir subsidijomis.
Todėl dar sykį noriu kreiptis į tuos, kurie dabar gauna darbo paieškos išmokas: konsultanto siūlomą darbo vietą verta priimti, nes vėliau ir jos gali nebebūti, o paramos priemonė jau bus pasibaigusi.
Per pandemiją pasikeitė dar kai kas. Užimtumo tarnybos klientai anksčiau buvo konsultuojami akis į akį, išlaikant žmogišką kontaktą. Ypač tai buvo svarbu regionuose, kur žmonės mažiau išmano IT sritį ir linkę bendrauti gyvai. Ir staiga visa tai dingsta. Lieka bendravimas telefonu, reikia išmokti parašyti elektroninį laišką konsultantui, perskaityti ir teisingai suprasti atsakymą, visi darbo pasiūlymai atkeliauja per e-sistemą.
Dalį žmonių tai atstūmė nuo paieškų – ypač vyresnio amžiaus ir gyvenančius regionuose.
Šiemet mes įdarbinsime daugiau žmonių, nei ankstesniais metais, tačiau vadinamųjų tradicinių bedarbių procentas nebus mažesnis. Kalbu ne tik apie vyresnius, bet ir jaunus žmones, augančius šeimoje, kurioje abu tėvai nedirba. Tikimybė, kad toks jaunuolis irgi nedirbs – didžiulė. Anksčiau tai spręsdavo atvejo vadybininkai, kurie išaiškindavo pilnaverčio ir naudingo visuomenės nario vertę, tačiau dabar tai daryti tapo labai sudėtinga.
Vis dėlto, Užimtumo tarnyba jau dabar pamažu grįžta prie savo kertinių funkcijų, konsultavimo, mokymų. Jei bus išvengta antrosios bangos, mes grįšime dar greičiau. Kuriamos naujos priemonės, kurios padės žmonėms netapti ilgalaikiais bedarbiais. Atnaujinta perkvalifikavimo sistema galės pasiūlyti alternatyvų beveik visiems. Mano tikslas – kad Užimtumo tarnyba taptų mokymosi visą gyvenimą kompetencijos formuotoja. Tai reiškia, kad žmogus bet kurioje situacijoje gebėtų įžvelgti pokyčio naudą ir su Tarnybos pagalbą keistųsi.
Priemonės gali stabilizuoti padėtį, bet tikrai neišgelbės ištiso verslo sektoriaus. Tai – šiaudas, o mums reikia plausto. Mes nežinome, kada bus išrasta vakcina nuo koronaviruso, ar kils antroji banga, bet galime ruoštis ir daryti tai, kas priklauso nuo mūsų pačių.
Optimistinis scenarijus, jei šįmet daugiau nenutiks nieko blogo, kitų metų pradžioje nedarbo lygis Lietuvoje išliks ties 13,5 procentų riba. Pasibaigus išmokoms, formalus nedarbo lygis nukris, tačiau keisis jo struktūra.
Vėl gali pasitraukti į šešėlį tie, kurie jame buvo. Po Naujųjų baigsis kai kurios subsidijos ir priemonės darbdaviams, daugės atleidimų. Pesimistinis scenarijus – 15 procentų, tačiau jo būtų galima išvengti
bendromis pastangomis. Ypač, jei darbdaviai jau dabar galvotų apie darbuotojų ugdymą, mokymus dirbti per nuotolį ir kitas priemones, kurių reikalauja šie neramūs laikai.
