Prieš maždaug pusšimtį metų moterys pagaliau gavo galimybę derinti motinystę ir darbą. Iki tol daugeliui teko rinktis (ne visada savo noru) vieną iš šių dalykų. Prie to prisidėjo atsiradusios kontracepcijos priemonės, laisvesnės socialinės normos, feminizmo judėjimas.
Nepaisant šių pasiekimų, pajamų nelygybė tarp vyrų ir moterų vis dar išlieka didelė. Pavyzdžiui, JAV pajamų skirtumas tarp vyrų ir moterų sudaro apie 20 proc., Vokietijoje – apie 18 proc., Lietuvoje – beveik 14 proc. Mūsų šalyje moterys per mėnesį į rankas gauna vidutiniškai apie 170 eurų mažiau nei vyrai.
Kas lemia užmokesčio skirtumus?
Dažnai galime išgirsti, kad darbo užmokesčio atotrūkio problemą iš dalies lemia diskriminacija darbo rinkoje – vyrams už tą patį darbą yra mokama daugiau. Vis dėlto praėjusių metų ekonomikos Nobelio premijos laureatė Claudia Goldin su tuo nesutinka – ji savo tyrimuose diskriminacijos apraiškų randa gana nedaug.
Kita dažnai minima priežastis yra pačių moterų sprendimas pasirinkti vieną ar kitą profesiją. Pavyzdžiui, dirbti mažiau apmokamuose sektoriuose, tokiuose kaip sveikatos priežiūra ar švietimas. Prie to prisideda ir skirstymas į moteriškas ar vyriškas profesijas, kurių apraiškas matome dar vaikystėje. Mergaitės yra labiau linkusios svajoti dirbti mokytojomis ar seselėmis, kai dauguma berniukų svajoja apie darbą kompiuteriu ar sportininko karjerą.
Vis tik Nobelio premijos laureatė nesutinka ir su šiuo teiginiu bei teigia, kad, net jeigu visos moterys būtų gydytojos, o visi vyrai – slaugos specialistai, pajamų atotrūkis sumažėtų vos trečdaliu. C. Goldin atlikti tyrimai atskleidžia, kad pati svarbiausia priežastis, lemianti pajamų atotrūkį tarp vyrų ir moterų, yra ta, kad moterys paaukoja dalį savo karjeros derindamos motinystę ir darbą. Šį teiginį patvirtina ir duomenys, kurie indikuoja, kad darbo užmokesčio atotrūkis tarp vyrų ir moterų išauga 35–44 metų amžiaus grupėje, būtent tuomet, kai dauguma moterų grįžta į profesinį gyvenimą po motinystės atostogų. Vėliau atlyginimų skirtumas pastebimai mažėja.
Tai yra racionalus namų ūkio atsakas, nes kažkuris iš tėvų turi pasirūpinti sergančiu vaiku, nuvykti pasiimti jo į mokyklą, apsilankyti darželio rengiamoje šventėje. Niekas negali vystyti karjeros ir auginti vaiko vienu metu, ir visai nesvarbu, tai vyras ar moteris.
„Godūs“ darbai ir nelygybė
Namų ir vaikų priežiūra pakankamai sudėtingai suderinama su vadinamaisiais „godžiais“ darbais – verslo konsultacijose, teisėje, apskaitoje ar finansuose. Tai darbai, kurie dažnai neturi apibrėžtų darbo valandų. Žinoma, ilgesnės darbo valandos ilguoju laikotarpiu lemia ir didesnę grąžą – sparčiau augantį atlyginimą. Tokiu atveju, racionalus sprendimas yra vienam iš tėvų dirbti „godų“, bet geriau apmokamą darbą, o kitam rinktis galbūt lankstų grafiką turintį, bet mažesnį atlyginimą mokantį.
Deja, bet pastarąjį variantą dažniau renkasi moterys, o ne vyrai: „godžių“ darbų problema čia žengia kartu ir su socialinėmis normomis. Taigi, pajamų atotrūkis tarp vyrų ir moterų būtų mažesnis, jeigu abu tėvai nuspręstų dirbti mažiau „godžius“ darbus ir abu tolygiai pasiskirstytų vaikų priežiūrą.
Kaip spręsti pajamų atotrūkio problemą?
Žvelgiant į pajamų atotrūkio tarp vyrų ir moterų problemą iš racionalaus namų ūkio perspektyvos, patarimai ir įstatymai atsiduria keblioje padėtyje. Taip yra todėl, kad namų ūkis priima racionalų sprendimą pasiskirstant darbus ir maksimaliai didinant pajamas, o diskriminacijos apraiškų čia nėra.
Vis dėlto, Nobelio premijos laureatė palaiko didesnę paramą vaikų turinčioms šeimoms. Taip būtų didinamos pajamos šeimoje, o abu asmenys galėtų laisvai priimti vieną ar kitą sprendimą. Ir, galima tikėtis, rečiau ant pečių paliktų vaikų priežiūros klausimą tik vienam iš tėvų.
Žymėdami Tarptautinę moterų solidarumo dieną nepamirškime ir apie solidarumą šeimose, aptariant vis dar opią nelygybės ir pajamų atotrūkio problemą tarp vyrų ir moterų.
