Bet kas tiesa, tas tiesa – diskusiją kada nors pradėti vis dėlto reikia, nes reformos nėra (neturėtų būti) projektuojamos, planuojamos ir juo labiau įgyvendinamos atsainiai ir paskubomis. Galima padėkoti Vyriausybei už gerą diskusijų pradžios dokumentą ir galų gale sprendimą skirti diskusijoms pakankamai laiko.
Be anksčiau paminėtos banalybės apie amžiną ne laiką mokesčių reformai politikai dar labai mėgsta kartoti: „o tai ką jūs siūlote?“ Ir nors siūlymai turėtų būti visų pirma būtent politikų duona, nes tam turbūt juos ir išsirinkome, bet vis dėlto norisi pateikti pasiūlymą dėl galimo nekilnojamojo turto mokesčio modelio.
Mokesčių reformos pakete siūloma pagrindinį gyvenamą nekilnojamąjį turtą apmokestinti 0,06 procento mokestinės vertės, jei būsto mokestinė vertė neviršija 2 savivaldybės nustatytų medianos dydžių ir yra didesnė nei 1,5 medianos. Šis mokestis siektų 0,1 procento mokestinės vertės, jei būsto mokestinė vertė viršytų du savivaldybės nustatytus dydžius. Jau grindžiau anksčiau konkrečiais pavyzdžiais, kad toks nekilnojamojo turto apmokestinimas nėra teisingas. Tokią pačią išvadą padarė ir Lietuvos bankas, teigdamas, kad siūlomi nekilnojamojo turto mokesčio pakeitimai neužtikrina nei vertikalaus, nei horizontalaus mokesčio teisingumo. Išvada – sumuojant neigiamų išvadų kiekį, toks, koks teikiamas, jis tiesiog nesvarstytinas.
Koks siūlymas? Išnagrinėjus 41 Europos šalies nekilnojamojo turto mokesčio sandaras, apibendrinant galima teigti, kad dominuoja du pagrindiniai nekilnojamojo turto mokesčio sandaros tipai: nekilnojamojo turto vertės apmokestinimas nustatytu tarifu (progresiniu arba ne) arba nekilnojamojo turto ploto apmokestinimas fiksuotu mokesčiu (nustatytas konkretaus dydžio mokestis už nekilnojamojo turto ploto kvadratą). Antras mokesčių tipas, manytina, nėra svarstytinas, nes jis nėra teisingas (mažesnės vertės turto savininkai mokėtų santykinai didesnį mokestį nei turintys didesnės vertės nekilnojamąjį turtą).
Sakykime, lyginame dviejų butų, kurių plotas po 100 kv. m, savininkų mokesčius. Vieno jų kvadrato mokestinė vertė yra 1000 eurų, o kito – 3000 eurų. Jei fiksuotas nekilnojamojo turto mokestis siektų 0,5 euro už kvadratą, tada abu savininkai sumokėtų tokius pačius mokesčius – po 50 eurų. Tačiau, jei palyginsime su nekilnojamojo turto verte, tada pirmas savininkas mokėtų 0,05 procento tarifo mokestį, o antrasis – 0,016 procento tarifo mokestį. Kitais žodžiais tariant, turintis brangesnės vertės turtą mokėtų santykiai mažesnius mokesčius. Tad nors sistema patraukli dėl savo paprastumo, neteisingumo aspektas pakankamai akivaizdus.
Todėl verta pasidomėti pirmuoju mokesčių sandaros tipu. O jis paprastas. Nustatomas tarifas taikomas nekilnojamojo turto vertei. Šis mokestis gali būti diferencijuotas arba ne. Mano nuomone, Lietuvos atveju, mokestinė sistema turi būti pati paprasčiausia, t. y. taikomas vienas vienodas mokesčio tarifas visiems ir taikomas tik nuo 70 proc. nekilnojamojo turto nustatytos mokestinės vertės.
Kodėl nuo 70 proc. vertės? Todėl, kad bet kokie masiniai (kuriuos atlieka ir VĮ Registrų centras, nustatydamas mokestines nekilnojamojo turto vertes) vertinimai visada generuos reikšmingas vertinimo paklaidas. Atsimenu, kad seniau ir žemės matavimuose būdavo iki 30 proc. paklaidų, versle iki 30 proc. pajamų ar pelno praradimai vadinami verslo rizikomis ir tik 30 proc. viršijantys praradimai jau gali būti traktuojami esą ne verslo valioje (kada ir viešosios paramos mechanizmai gali būti taikomi). Labai svarbu užtikrinti, kad kiekvienas suprastų, kad „nepermoka“, „nemoka už tai, ko neturi“ (tokiu būdu užtikrinant aiškumą ir teisingumą).
Jei asmuo nesutiktų ir su 30 proc. mažesne nei nustatyta nekilnojamojo turto mokestine verte, galima sudaryti sąlygas pačiam užsakyti atlikti turto vertinimą ir tada jo pagrindu, pateikus Valstybinei mokesčių inspekcijai, taikyti nekilnojamojo turto mokestį.
Pasvarstykime, koks galėtų būti to mokesčio tarifas? Mano asmeniniu vertinimu, galėtų būti 0,1 procento mokesčio tarifas pirmais metais, tačiau vėliau galėtų didėti iki 0,2 procento.
Tokiu atveju, asmuo, kurio gyvenamo nekilnojamojo turto mokestinė vertė siektų 100 tūkst. eurų, mokėtų 70 eurų per metus (100 tūkst. x 0,7 = 70 tūkst.; 70 tūkst. x 0,001 = 70 eurų). Tai daug ar mažai? Na, pagalvokime, kiek mokame už būsto ir automobilio draudimus. Manau, kad tokie mokesčiai turėtų būti, jei norime palaipsniui keisti savo surenkamų mokesčių struktūrą ir mažinti produktyvaus kapitalo (darbo ir investicijų) apmokestinimą, ko, manau, labai reikia.
