Nes glumina ne tiek pati siūloma mokesčių reforma, kiek būtent jos rengėjų piktnaudžiavimas demokratiniais institutais, jų galia. Bet kokie mokesčių pakeitimai turi būti vykdomi visuomenei sutarus, o ne prisidengiant turima politine galia.
Akivaizdžiai piktnaudžiaujama politinėmis galiomis, kai nuolat teigiama, kad visuomenė viskam pritarė, nes tai parašyta Vyriausybės programoje. Rinkėjai rinko ne Vyriausybės programą, rinko partijas su savo programomis, todėl jungtinis koalicinis dokumentas – Vyriausybės programa – yra tai, už ką rinkėjai tikrai nebalsavo.
Toliau – dar gražiau. Teigti, kad po Seimo rinkimų prie Finansų ministerijos suburta darbo grupė buvo tik psichologinės iškrovos vieta socialiniams partneriams (kaip ir didžia dalimi geltonas mygtukas prie šviesoforo – tariamos „kontrolės / valdymo“ imitacija) yra labai arogantiška ir ganėtinai įžūloka. Sakyti, kad iki 2 proc. mokestinis pasikeitimas yra menkniekis, yra tiesiog nepagarba mokesčių mokėtojui kaip tokiam – valstybės biudžeto dalininkui (kad ir mažajam).
Teigiant, kad norime surinkti mokesčius „iš galinčių mokėti“, paminamas teisingumo principas. Kaip jau turėjome progos įsitikinti, galima „galinčius mokėti“ priversti sumokėti išskirtiniais įstatymais. Tereikia galinčiam priimti įstatymą nuspręsti, kad kažkas tam tikru momentu tapo tuo „galinčiu mokėti“ (šiais metais tais „galinčiais mokėti“ tapo šalies bankai; o kas bus kitais metais?..).
Kur, kokiame įstatyme apibrėžta, kas yra „galintis mokėti“? Ne „galėjimu mokėti“, o aiškiai visiems taikomais teisingumo, sąžiningumo principais turi būti grindžiama mokesčių reforma. Ji turi būti vienodai teisinga tiek mažiau, tiek daug (net milijonus, jei taip skamba gražiau) uždirbančiam. Abiem grupėms priklausantys gyventojai yra šalies piliečiai ir vienodai verti pagarbos.
Ši Vyriausybė pribloškia bandymais „daryti viską“. Nereikia – visapusiškai žalinga. Viską daro tik tie, kurie nežino, ką reikia daryti, nesupranta, kas yra Pareto principas, nežino, kam naudoti jėgas, energiją, išteklius, finansus. Tada ir gimsta tokie „frankenšteinai“, kaip ši mokesčių reforma.
Ir „frankenšteinu“ ji vadintina ne todėl, kad didinami mokesčiai, o todėl, kad „visko darytojai“ nepasivargino padaryti ekonominės mokestinės reformos poveikio vertinimo ekonomikai (vertino tik vieną poveikio aspektą – biudžetinį), nes net nežino, kiek ir kokių mokesčių mokėtojų paveiks siūlomi pakeitimai (tai pildoma ir vertinama tik suinteresuotoms pusėms keliant klausimus).
Mokestinės reformos sprendimai grindžiami tik tuo, „ką pasakė / rekomendavo“ tarptautinės organizacijos, institucijos. Sunkiai suvokiama, kad mokestinės reformos (kas turėtų būti ilgalaikis susitarimas dėl mokesčių) sprendimai gali neturėti jokios laiko ir ne tik tarptautinės, bet ir vietinės ekonominės, verslo situacijos perspektyvos.
Europos Sąjungos ekonomikai prognozuojama reali recesija, Lietuvos ekonomikai prognozuojamas susitraukimas šiais metais. Net jei recesijos nebus, ateinantys treji metai bus lėto ekonomikos augimo metais, žinant, kad palūkanų normos vis dar, tikėtina, bus aukštos.
Tuo pačiu metu pasaulyje vyksta intensyvi kova dėl kritinių gamtinių išteklių, atsinaujinančios energijos ir pramonės „bado žaidynės“. Ateinantys treji metai šalies pramonei yra kritiškai svarbūs. Po jų bus aišku – ar iš mūsų bus belikę „lavonai“, ar tapsime galėjusiais žūti žaidynių laimėtojais. Tad būtent dabar reikia didžiausių mūsų istorijoje investicijų į verslą, jo transformaciją, atsinaujinančią energetiką. Tam, kad tai vyktų, reikia užtikrinti prieigą prie kapitalo, užtikrinti talentų pritraukimą ir ugdymą.
Vietoje to mes gavome „nes AŠ taip pasakiau!“ mokesčių reformą. Vietoje realaus nekilnojamojo turto ir aplinkos apsaugos mokesčių įvedimo vėl ir vėl gramdomas, desperatiškai ieškant tų „galinčių mokėti“, produktyvaus darbo ir kapitalo apmokestinimas. Nes solidarumą reformos rengėjai supranta paprastai: iš vienų atimti ir kitiems padalinti. Ekonominė tikrovė daug kompleksiškesnė, bet – o kam gilintis, jei gražiai skamba.
Galų gale, manyčiau, kad bet kokie mokestiniai pakeitimai turėtų būti susieti su viešojo sektoriaus efektyvumo didinimo rodikliais. Tokiais tempais, kaip mėgsta išlaidauti mūsų viešasis sektorius (pirmiausia politikai, žadėdami tai, kas nepagrįsta mokestinėmis įplaukomis, kurdami vis naujas institucijas, valstybės vardu mokėdami baudas už teisiškai nepagrįstus savo sprendimus ir t. t.), mūsų „galintys mokėti“ mokesčių mokėtojai gali ir kojas pakratyti, jei tie viešojo sektoriaus sprendimų priėmėjai pagaliau nesuaugs ir patys netaps realiai „galinčiais mokėti“ už savo priimamų sprendimų klaidas.
