Kinijos nekilnojamojo turto rinka grindžiama šia sena kinų patarle. Jie statė ir manė, kad visada bus žmonių, veiklų, kurioms jis bus naudingas. Šiandien jau akivaizdu, kad pristatė per daug. Pasiūla nekilnojamo turto didelė, o paklausa neatsigauna. Be to, nekilnojamam turtui plėtoti reikalingų žemės plotų paklausa maža, todėl vietinės valdžios neuždirba iš žemės naudojimo teisių perleidimo (pajamos sumažėjo apie 23 proc.), t. y. negauna biudžeto pajamų.
Tam, kad išspręstų biudžetų deficitų problemas, vietinės valdžios ieško net absurdiškų naujų pajamų šaltinių (pav. pradėjo pardavinėti dalijimosi dviračiais kvotas, taiko įvairesnes ir didesnes baudas (už dviračio parkavimą, už patiektą klientui supjaustytą agurką be licencijos (restoranas gavo baudą). Pavyzdžiui, viename Kinijos mieste pajamos iš baudų siekia net 14 proc. biudžeto pajamų surenkamų pajamų mokesčio pavidalu, tačiau ten net nesvarstoma įvesti realaus nekilnojamojo turto mokesčio. Savo ruožtu centrinė valdžia neskuba padėti, nes po pandemijos biudžetas susiduria su deficito problema.
Kinijos pramonė taip pat susiduria su per mažos paklausos problema. Trejus metus trukę nuolatiniai įmonių ir net ištisų miestų karantinai šalyje kartu su visame pasaulyje sutrūkinėjusiomis tiekimo grandinėmis padarė meškos paslaugą pramonei – ji neteko dalies savo buvusių partnerių ir turėto patikimo partnerio statuso.
Rusijos – Ukrainos karas ir nesutarimai dėl Taivanio tarp JAV ir Kinijos, kurie per trumpą laiką išryškino pasaulio poliarizaciją, energetinės, išteklių ir gynybinės nepriklausomybės svarbą, įnešė daugiau inercijos jau vykusiuose Kinijos ir išsivysčiusių vakarų pasaulio ekonomikų atsiskyrimo procesuose. Ir dabar jau matome akivaizdžius rezultatus. Kinijoje – pajėgumų perteklius ir defliacija, o vakarų pasaulyje – pajėgumų (ir išteklių) trūkumas ir infliacija.
Vakarų šalių įmonės diversifikuoja rizikas, t. y. nelaukia, kol Kinijos ir JAV politikai gal vėl susitars draugauti, jos investuoja į alternatyvias Kinijai šalis (Indiją, Malaiziją, Vietnamą, Lotynų Ameriką ir kt.). Tačiau vakarų įmonėms tai nėra lengva užduotis. Išvardintose naujosiose „mažosiose kinijose“ infrastruktūros išsivystymo lygis ir žemesnis nei Kinijoje, uostų pajėgumai mažesni, trūksta kvalifikuotų darbuotojų. Jų trūksta ir dėl švietimo šalių problemų, ir dėl to, kad šiuo metu visi (vakarų įmonės) stumdosi pečiais tose pačiose „kinijose“ (derasi su vietinėmis šalimis dėl galimybės atsivežti talentus iš kitų šalių).
Tiesioginės užsienio investicijos Kinijoje šių metų pirmą ketvirtį buvo 80 proc. mažesnės nei prieš metus tuo pačiu laikotarpiu. Siekdama vėl sudominti užsienio investuotojus Kinija 2023 metus paskelbė „Investuok Kinijoje metais“.
O Kinijos jaunimo nedarbas jau siekia naujas aukštumas. Šią vasarą jis viršija 20 proc., ir jokie valdžios raginimai įdarbinti daugiau jaunimo verslo neįtikina. Savo ruožtu ir pats Kinijos verslas yra nežinioje, netikrumas dėl Kinijos ir JAV santykių lemia neigiamus verslo lūkesčius. Kvalifikuoti jauni kinai neranda darbo ir negali tikėtis daugiau nei 400 EUR per mėn. dirbdami 70 val. per savaitę. Todėl šiandien jaunimas nori dirbi viešajame sektoriuje (ir dėl saugumo), net jei ir ten yra sumažinti atlyginimai.
Pandemija nualino Kinijos visuomenę. Ji leido Kinijos gyventojams sutaupyti precedento neturinčias sumas. Per praėjusius metus kinų santaupos padvigubėjo ir siekė apie 2,6 trilijonų dolerių. Buvo manoma, kad šie pinigai padės Kinijos ekonomikai atsigauti. Bet – deja, didelio noro išlaidauti kinai nejaučia ir praėjus daugiau nei pusei metų po šalies atsivėrimo. Įprastos Kinijos turistus priimančios šalys, besitikėjusios uždirbti iš atvykstančių Kinijos turistų, jau pajuto, kad šią vasarą kinų turistai nepadės sektoriui atsigauti po pandemijos. Kinijos vartotojų depresija arba „popandeminė depresija“ yra akivaizdžiai gerokai gilesnė nei kas galėjo pamatyti, o kartu su greitai senėjančia visuomene (ilgus metus taikyta vieno vaiko politika kartu su šiuo metu augančiais vaikų auginimo kaštais dabar atsisuko prieš pačią šalį) ir lėtesniu pajamų augimu tai gali reikšti vieną – sunkiai atsigaunančią ekonomiką trumpuoju laikotarpiu.
Ir tai dar ne visos problemos, su kuriomis susiduria Kinija. Dėl jau minėtos geopolitinės poliarizacijos, sutrikdžiusios arba visai nukirtusios buvusias tiekimo grandines, ir šalies viduje vykstančios vis didesnės kontrolės ir spaudimo turtingiesiems šalies gyventojams dalintis savo gerove ir nekritikuoti valdžios sprendimų vienas po kito šalį palieka ne tik pinigai, investuotojai, bet ir darbo vietos (jos kuriamos kitose šalyse). Iš Kinijos bėga turtingiausi žmonės (viena populiarių krypčių yra Singapūras).
Jei šį komentarą skaitys dabartinės Lietuvos valdančiosios koalicijos nariai, tikriausiai jau trins rankas, kad „priešas merdi“. Bet siūlau neskubėti džiaugtis. Tame pačiame pasaulio ekonomikos, klimato kaitos „laive“ plaukiame ir mes.
Šių metų pradžioje buvo prognozuojama, kad būtent Kinijos atsivėrimas po pandemijos padės ES ekonomikai augti šiais metais. Netoliaregiška tiesiog pamiršti 1,4 mlrd. (18 proc. visų pasaulio gyventojų) pasaulio gyventojų ir vartotojų ir manyti, kad tai neturės poveikio ES ekonomikai, pasaulio ekonomikai. Vis dėlto vartotojas yra ekonomikos variklis. O šiandien tas Kinijos ekonomikos variklis stringa.
Pasaulyje vyksta sudėtingesni išteklių persiskirstymo, naujų tiekimo grandinių vystymo procesai, kurie atsispindi šių metų pasaulio ekonominiuose rezultatuose. JAV ir Kinijos politinį konfliktą dėl Taivanio, jei kas nepastebėjo, šiuo metu bandoma užglaistyti teigiant, kad politinis konfliktas neturi trukdyti ekonominiams santykiams tarp šalių, o šalių ekonomikų atsiejimas yra tiesiog neįmanomas. Net ir labai nenorėdami, tą bus priversti pastebėti bei įvertinti ir Lietuvos politikai. Tai nereiškia, kad reikia kažkaip dramatiškai keisti požiūrį į Kiniją, tiesiog skaičiuoti ir vertinti padarinius, kurie neišvengiamai – tegul dažnai ir netiesiogiai – paveiks ir mūsų ekonominius rodiklius.
Tad žvelgti į Kinijoje vykstančius procesus verta ne vien vanagišku politiniu žvilgsniu. Tad pabaigai – pačių kinų citata: „Ar gali kregždė ar žvirblis suprasti gervės ar laukinės žąsies skrydį?“ (Lo Kuan-chung „Trijų karalysčių romanas“, 2002).
