Įstrigę kažkur per vidurį
Turbūt kiekvienas šios pasakos motyvus esame girdėję. Naujas Ateities ekonomikos DNR planas Lietuvai, bene mažiausiai Europoje susitraukęs BVP, dar vienas laiptelis aukštyn inovacijų indekse, apie kurio egzistavimą prieš tai galbūt net nežinojome. Ir, žinoma, pinigų lietus – per pusantrų metų mūsų laukianti neregėta 6,5 mlrd. eurų injekcija.
Žiūrint iš trumpalaikės perspektyvos, krizė, apie kurią daugelis kalbėjo pavasarį, įveikta. Bet staiga drioksteli tokios „bombos“, kaip trečdalis mokinių, neišlaikiusių matematikos. Mokyklose trūksta 700 mokytojų, kas dešimta mokykla neturi mokyklos direktoriaus, vidutinis mokytojų amžius – daugiau nei penkiasdešimt metų. Čia ilgalaikė perspektyva ir, deja, tikroji krizė.
Teoriškai mes galime gyventi kaip pasakoje, laistomi pinigų lietaus. O praktiškai esame įstrigę gerai žinomoje būsenoje „norėjome kaip geriau, o gavosi kaip visada...“. Kad ir kaip save motyvuojame įvairių indeksų gerėjimu, per pasaulį nuskambėjusiomis reklamomis ar tuo, kad pagaminsime dar daugiau baldų „ikėjai“, daugelis jaučiame, kad esame įstrigę kažkur per vidurį. Kiekviena estų sėkmė pykdo, skandinaviški bankai jau nebe mieli, o valdžia ir vėl neturi plano, kaip pasiekti proveržį.
Trumpalaikio požiūrio spąstai
Kodėl netgi suprasdami, kad turime siekti aukštesnio lygio, vis dar koncentruojamės į tai, ką darėme iki šiol? Kodėl trumpalaikės naudos vaikymasis vis pakiša koją?
Nes žmogus natūraliai geriau jaučiasi ten, kur jam viskas žinoma, tai yra savo komforto zonoje. Rizika daugeliui mūsų kelia stresą, o potencialios klaidos baimė tiesiog žlugdo kūrybiškumą ir norą eksperimentuoti. Dar mokykloje išmokstame visuomet ieškoti teisingo atsakymo, o kūrybiškumas siejamas su menu nei verslu.
Iš tiesų trumpalaikio-ilgalaikio požiūrio balansas yra viena didžiausių „paslapčių“ ne tik politikoje, bet ir ekonomikoje bei versle. Tačiau nenorėdami eksperimentuoti kurdami savo pačių ateitį, negalime tikėtis ir tikrų pokyčių. Be to, vis dar esame įsitikinę, kad už valstybę atsako valdžia (nes tam ji ir yra), o tai tikrai nepadidina proveržio tikimybės.
Tikrasis pokyčių variklis – verslas
Ir vis dėlto, pasaulis keičiasi. Matome vis daugiau įmonių, kurioms investicijos į tai, kas nauja, nežinoma, rizikinga ir nežinia kada atsipirks, tampa nauja realybe. Juk visi žinome tą vaikiną, kuris sudėjo šimtus milijonų į „SpaceX“. Ir ne tik žinome, bet ir tikime juo, kosmine kaina pirkdami „Tesla“ akcijas ir laukdami dar didesnės grąžos.
Klientai, darbuotojai ir visuomenė vis daugiau tvarios ateities ekonomikos lūkesčių sieja su verslu. Dar pernai JAV verslo lyderių asociacija „Business Roundtable“ suformulavo naują verslo tikslo apibrėžimą – ne vien siekti pelno, bet atsižvelgti į visų suinteresuotų šalių interesus ir prisidėti prie visuomenės socialinės gerovės kūrimo (angl. shared value). Ir tam yra pagrindo.
Juk verslas, pagal apibrėžimą, skirtingai nuo valdžios, gali ne tik išleisti pinigus, bet moka juos investuoti taip, kad šie neštų grąžą. Globaliai besikeičiantis požiūris į verslo misiją, vertybes ir tvarumą neaplenks ir Lietuvos. Būtent verslas ir bus didžiųjų pokyčių variklis.
Investicija į mūsų visų ateitį
Nuo ko pradėti pokyčius? Nežinau, kaip jums, bet man visa ko pagrindas yra švietimas: darželis, mokykla, universitetas, mokymasis visą gyvenimą.
Negalime sakyti, kad valstybė neinvestuoja į švietimą – štai Valstybės kontrolės duomenys rodo, kad praėjusiais metais švietimui skiriamas finansavimas išaugo 114 mln. eurų. Visgi, nepaisant rekordinių sumų, tikrojo proveržio nėra, o ugdymo kokybės pažanga – menka. Panašu, kad valdžios išlaidos nebūtinai virstant investicijomis, ir kad mes vėl galime likti prie suskilusios geldos.
Ką šioje situacijoje galėtų padaryti verslas? Lietuvoje jau turime pavyzdžių, kaip sėkmingi verslininkai pastato muziejus ar bažnyčias, susitelkiame ir surenkame įspūdingas sumas gydytojams, kovojantiems su krize.
Galbūt atėjo laikas pagalvoti apie mokyklas ir mokytojus, kurie jau šiandien kovoja su skaudžiausia mūsų šalies ateities krize? Tiesa, nereikia pulti statyti pastatų, pirkti išmanių lentų ar organizuoti renginių. Svarbiausias mokyklos turtas ir didžiausias skaudulys yra žmonės – mokytojai, direktoriai, pavaduotojai – ir būtent į juos reikia investuoti.
Aukščiausios kokybės išsilavinimas pedagogams, pilnas etatas kiekvienam mokytojui, užpildytas 700 mokytojų trūkumas, būsto paskolos (o gal net ir būstas) direktoriams, atnaujinta matematikos programa ar korepetitoriai mokyklose, o ne namuose, turės kur kas didesnį poveikį nei suremontuota klasė. Neabejoju, kad žmonių pasitenkinimas, motyvacija ir įsitraukimas gali padaryti stebuklus.
Pažangiame pasaulyje pažangus verslas investuoja į švietimą. Gal atėjo laikas ir mums?
