Pateiksiu pavyzdį: Lietuvoje nuo sausio 1 d. Viešųjų pirkimų įstatyme yra įtvirtinta pareiga vertinant gautus pasiūlymus ir juos lyginant, atsižvelgti į pirkimo dalyvio darbuotojams mokamus atlyginimus.
Tiksli formuluotė skamba taip: „Darbų pirkimuose privaloma įtraukti šį (vertinimo – aut. past.) kriterijų įvertinant, kiek tiekėjo siūlomas atlyginimas pirkimo sutartį vykdysiantiems darbuotojams viršija jo arba ūkio subjekto, kurio pajėgumais remiamasi, kilmės šalyje nustatytą minimalų darbo užmokestį“.
Kitaip tariant, kuo atlyginimai yra didesni nei valstybėje mokamas minimalus darbo užmokestis, tuo daugiau balų viešųjų pirkimo dalyvis turėtų gauti. Tai turėtų lemti, kad viešuosius pirkimus turėtų lengviau laimėti tie, kurie moka didesnius atlyginimus darbuotojams.
Visgi, nors įstatyme sudaryta privaloma paskata susieti darbuotojų atlyginimą su pasiūlymo vertinimu, o tai turėtų paskatinti verslą didinti algas, praktika, kaip tai atlikti, yra nesuformuota, tad pasinaudoti nauda – beveik neįmanoma.
Esminė problema – nėra aiškaus mechanizmo, kaip atlyginimus palyginti. Kada jis bus suformuotas – neaišku, nors pareiga vertinti šį aspektą įtvirtinta jau nuo šių metų.
SPC legal pasitikslinus, ar skaičiuojant minimalios algos viršijimą turėtų būti vertinamas visiems darbuotojams mokamo atlyginimo aritmetinis vidurkis, Viešųjų pirkimų tarnyba patikslino, kad įstatymas nenurodo, kad vidurkis yra tikrinamas. Manoma, kad atlyginimų vidurkis galėtų neparodyti, ar tiekėjas laikosi įsipareigojimo mokėti visiems pirkimo sutartį vykdantiems asmenims didesnį nei minimalų darbo užmokestį. Tačiau, deja, atsakymo kaip vertinimas turėtų būti atliekamas, nepateikė.
Apskritai tokia galimybė kelia daugybę klausimų. Ar reikėtų vertinti visų darbuotojų, kurie vykdys sutartį, atlyginimus? Kaip tai padaryti, jei visi darbuotojai pasiūlymo teikimo metu dar nežinomi? Dabartinė Viešųjų pirkimų įstatymo redakcija leidžia pasiūlymo teikimo metu nežinoti tikslaus subrangovų sąrašo, ką kalbėti apie darbuotojus. Kaip vertinti kitų ES valstybių narių tiekėjų darbuotojų darbo užmokestį, kai bent aštuoniose jų minimalus darbo užmokesčio dydis nėra įtvirtintas įstatymu? Kaip vertinti, kai vienų pareigybių specialistams mokamas didesnis, o kitų – mažesnis darbo užmokestis? Galiausiai, ar tikrai perkančioji organizacija turi galimybę objektyviai patikrinti, ar tiekėjas iš tiesų atitinkamą darbo užmokestį moka darbuotojams? Kaip spręsti tokių darbuotojų asmens duomenų apsaugos klausimą, kai jų darbo užmokestį ketinama atskleisti perkančiosioms organizacijoms?
Jei, tarkime, statybos darbų atveju, vadovas uždirba 2 000 eurų į rankas, elektrikas – 1 000 eurų į rankas, o pagalbinis darbininkas - 500 eurų į rankas, kiek tuomet yra mokama daugiau nei minimalus atlyginimas, jei negalima skaičiuoti vidurkio? Be to, viena įmonė gali turėti 50 daugiau uždirbančių darbuotojų, o kita 100, bet uždirbančių mažiau. Tuomet tas, kuris išlaiko 100 darbuotojų, turėtų gauti daugiau ar mažiau balų?
Kol įstatymo leidėjas turi gerų, tačiau praktikoje neįgyvendinamų tikslų, statistiniai duomenys rodo, kad mažesnė valandinė darbo atlygio kaina nei Lietuvoje Europos Sąjungos mastu tėra Rumunijoje ir Bulgarijoje.
