Konstatuojama, kad statinio ar jo dalies statyba užbaigiama tuomet, kai yra visiškai įgyvendinami visi to statinio ar jo dalies projekto sprendiniai. Šiandien galiojantis teisinis reguliavimas aktualiame kontekste numato minimalius reikalavimus vidaus apdailai daugiabučiuose: įstatyti langus, palanges ir įėjimų į patalpas duris; patalpose, kuriose neprivaloma užbaigti apdailą, atitvarų paviršius parengti baigiamajam apdailos procesui (dažymui, plytelių ar tapetų klijavimui ir pan.); patalpose, kuriose neprivaloma užbaigti apdailos, įrengti pagrindus grindų dangai; įrengti funkcionuojančias ir atitinkančias nustatytus reikalavimus inžinerines sistemas; užbaigti bendrojo naudojimo patalpų ir kitų bendrojo naudojimo objektų apdailą; užbaigti socialinio būsto butų apdailą. Teisybės dėlei reikėtų paminėti, kad vystytojai ir po aptariamo įstatymo pakeitimo įsigaliojimo neturės pareigos daugiabučių projektuose numatyti daugiau, nei išvardyti minimalūs reikalavimai, tačiau ir visiškai aišku, kad išskirtinai vystytojui priskiriama minimalių apdailos darbų atlikimo pareiga pailgins projektų įgyvendinimą. Galimybės vykdyti pardavimus dar iki galo neužbaigus statybos procesų eliminavimas ir vėlesnis statybų užbaigimas neabejotinai turės įtakos gyvenamosios paskirties patalpų kainai, o pirkėjai nebeturės galimybės rinktis, kokiu būdu – savarankiškai ar bendradarbiaujant su vystytoju – užbaigti statybas.
Klausantis verdančių diskusijų girdimas įstatymo pakeitimo iniciatorių argumentas, kad, atsiradus vystytojo įsipareigojimui užbaigti statybas iki gyvenamųjų patalpų pardavimo, gyventojai bus apsaugoti nuo investicijų praradimo, kadangi notarines sutartis sudarys tik užbaigus statybos darbus. Ar patys įstatymo pakeitimo iniciatoriai galėtų pakomentuoti, kaip apribotas disponavimas nebaigtu statyti objektu apsaugos pirkėją nuo vystytojo nemokumo ir nesąžiningumo, jei teisė sudaryti preliminariąsias sutartis ir toliau bus įgyvendinama? Vargu. Labiausiai tikėtina, kad praktinių pokyčių statomo būsto pirkėjai nepajus, kadangi ir toliau, laukdami išsirinkto būsto statybos pabaigos, sudarinės su vystytojais preliminariąsias būsto pirkimo-pardavimo sutartis, o užtikrindami įsipareigojimą ateity nusipirkti būstą – preliminariosios sutarties pagrindu mokės dalį būsimo turto kainos ir, akivaizdu, prisiims riziką dėl sumokėtos kainos dalies praradimo vystytojo nemokumo atveju.
Dar daugiau – įstatymu nustatomas ribojimas iki statybos darbų pabaigos parduoti tik gyvenamosios paskirties patalpas ar patalpas daugiabučiuose, t. y. šis apribojimas nebus taikomas kitos paskirties patalpoms ar pastatams, nei nurodyta, tad vystytojai, statantys ir kaip butus pardavinėjantys kūrybines dirbtuves, viešbučius, svečių namus ar panašiai, apskritai nepajus jokių pasekmių dėl pasikeitusio reguliavimo.
Peršasi vienintelis apibendrinimas, kad norėta, kaip geriau, tačiau tikėtina, kad bus kaip visada – priimtas pakeitimas įneš į rinką daugiau sumaišties, nei duos naudos, o pirkėjai mokės aukštesnę naujo būsto kainą, į kurią bus įskaičiuoti ir apdailos kaštai.
