Šiandien Seimas ir lietuvių kalbos institucijos Lietuvoje galvoja, kad mūsų verslo įmonėms yra nepajėgios pačios nuspręsti, kokie gali būti jų pavadinimai. Šiose institucijose susibūrę ekspertai yra įsitikinę, kad verslo paskirtis – ne kelti Lietuvos gerovę, o ją griauti, taip pat ir naikinti lietuvių kalbą.
Tik taip galima interpretuoti faktus, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija galimybę įmonėms sudaryti pavadinimus užsienio kalba lotyniškais rašmenimis vadina grėsme, o Seimo nariai jau antrą kartą per pusantrų metų nepritaria teisės aktų pakeitimams, kurie įteisintų „q“, „w“ ar „x“ raides juridinių asmenų pavadinimuose.
Vienas keisčiausių girdėtų argumentų prieš dabar galiojančių teisės aktų pakeitimus – į gatvę išėję žmones gali patirti neigiamas emocijas, pamatę užsienietiškus pavadinimus. Toks mąstymas tik demonstruoja verslo abėcėlės neišmanymą ir įsigalėjusį pagonišką mentalitetą. Juk savo klientą auginantis verslas pirmiausia pavadinimą jam ir skiria: ne įstatymų leidėjams, kalbos inspektoriams, o vartotojui, perkančiam prekes ir vartojančiam paslaugas.
Kažin kodėl šie visi psichologijos žinovai negalvoja apie 5 tūkst. eksportuotojų ir 500 startuolių jausmus? Kodėl nerūpi, ką tarp absurdiškų pavadinimo reikalavimų laviruodamos pergyvena mūsų pramonės pažibos – lazerių, gyvybės mokslų įmonės, kurios daugiau nei 90 proc. pagamintos produkcijos eksportuoja ir savo išradimais, technologiniais sprendimais garsina Lietuvos vardą, taip stiprindamos pasididžiavimo jausmą savo valstybe?
Toks įmonės pavadinimo registravimas, koks yra dabar, atgraso, nes reikalauja papildomų finansinių ir laiko resursų. Kaip valstybė, Lietuva rizikuoja prarasti lietuviško kapitalo investicijas – pasitaiko atvejų, kai įmonė verslą registruoja užsienyje, o tada su savo norimu pavadinimu įkuria filialą Lietuvoje.
Papildomų išlaidų patiria tos įmonės, kurios pavadinimo registracijos procesą patiki tarpininkams, žadantiems patikimą būdą verslo steigimui nelietuvišku pavadinimu bet kuria juridine forma. Kol Lietuvos notarų rūmai apsižiūrėjo, analogiška pavadinimo registravimo pagalba buvo ir vienas iš notarų pajamų šaltinių. Ką ir kalbėti apie tai, kiek pastangų kainuoja įtikinti užsienio partnerį dėl verslo patikimumo, kai ta vaizdinga lietuviška frazė užsieniečiui nei suprantama, nei ištariama.
Net ir šiuo klausimu esame paskutinieji pagonys Europoje. Praktiškai visos Europos Sąjungos šalys nedaro jokių dirbtinių apribojimų juridinių asmenų pavadinimams. Kalbą puoselėjančių prancūzų teisėje nėra jokių specifinių taisyklių, taikomų renkantis įmonės pavadinimą. Belgai, olandai, švedai, austrai, čekai, danai, italai įmonėms leidžia pavadinimus rinkti laisvai, netgi užsienio kalba.
Visur kur mus lenkiantys estai ir čia pirmauja, suteikdami galimybę įmonės pavadinimą sudaryti iš estų, lotynų abėcėlių. Latviai irgi tam neprieštarauja, jei užsienietiškas pavadinimas užrašomas naudojant latvių ar lotynų abėcėles. Lenkijoje irgi nėra įtvirtinto draudimo įmonių pavadinimuose naudoti užsienio kalbą.
Prireikė dviejų dešimtmečių, kad būtų panaikintas Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas, kuris, paradoksalu, praplėtė ne vieno stropaus mokinio žodyną netaisyklingais žodžiais. Esame demokratinė valstybė, puoselėjanti savarankiško piliečio vaizdinį. Tad gal ir pasistenkime, kad kalbos politika būtų ne suvaržymų įrankis, o atlieptų bendruomenės, šiuo atveju verslo, poreikius.
