Pradžiai priminsiu, kuo robotas skiriasi nuo įrenginio. Sakant paprastai – jei įrenginys gali atlikti vieną darbą, kuriam yra skirtas, robotas yra daugelio įrenginių rinkinys, jis gali atlikti daug funkcijų ir turi vienokį ar kitokį dirbtinį intelektą. O dabar nerkime į jų pritaikymą maisto industrijoje.
Robotai-šefai: šiuos 3 galite susitikti keliaudami po Europą
Karantinas dalį maisto srities įmonių paskatino mažiau remtis žmonių darbu gaminant. Ypač – viešojo maitinimo įstaigas. Toli ieškoti nereikia: štai Rygoje, Latvijoje, kur įsikūrusi ir „Vilniaus duonos“ seserinė įmonė, veikia kavinė „Roboeatz“, kurios virėjas yra robotas. Nors kavinė atidaryta 2018 metais, per karantiną ji išpopuliarėjo – juk robotas neužkrės ir neužsikrės COVID, o užsakymus ir apmokėjimą jis priima ir išduoda per programėlę. Pasak roboto-virėjo, kuris atrodo kaip didelė robotinė ranka, išradėjų, šis gali pakeisti keturis ar net šešis darbuotojus ir makaronų patiekalą pagamina per 5 minutes.
Europoje rastume vis daugiau kavinių bei restoranų, kuriuose galėtume paskanauti nebe žmonių ruošto maisto. Zagrebe, Kroatijos sostinėje, restorane „Bots&Pots“ dirba „GammaChef“ robotai, pagaminantys bet kokį „vieno puodo“ patiekalą: troškinį, rizotą ar makaronus. Šio roboto kūrėjai kroatai verslininkai Dražen Drnas ir Dulijano Nola ne kartą darė aklas degustacijas, kuriose varžėsi žmogaus ir šio roboto gaminti patiekalai – ir roboto maistas buvo skanesnis.
O picerijoje „Pazzi“ prie Paryžiaus Disneilendo picas gaminantis robotas laimėtų ne tik dėl patiekalo skonio, kurį giria ragautojai „YouTube“ filmukuose. „Pazzi“ pavadintas robotas sugeba iškepti, supjaustyti ir supakuoti net 80 picų per valandą.
Robotai melžia, renka derlių, plauna indus
Kitaip nei kavinės ir restoranai, maisto fabrikai ar maisto produktų gamyklos robotų nenaudoja visam gamybos procesui. Jie dažniau turi vieną, tačiau paprastam įrenginiui per sudėtingą, subtilumo reikalaujantį darbą. Kaip, pavyzdžiui, melžimas: Oregone (JAV) įsikūrusi pieninė „Abiqua Acres“ turi robotus, kurie, nuskenavę karvės tešmenį lazeriu, melžimo procesą atlieka preciziškai tiksliai. Tas 7 minutes, kol jis vyksta (žmogus su karvės pamaitinimu, dezinfekcija ir pamelžimu užtruktų iki 2,5 valandos), karvė gali ramiai vaikštinėti.
Panašiai maisto pramonėje veikia ir pramoniniai robotai, kurie renka vaisius ar daržoves, plauna indus ir t. t. Tokie robotai pritaikomi vis labiau, nes gali atlikti darbus, kurie nebetenkina dirbančių žmonių ar yra jiems per pavojingi. Be to, naudojant pramoninius robotus didelę dalį procesų galima automatizuoti.
Skaičiuojama, kad globali pramoninių robotų rinka 2025 metais pasieks 6,15 mlrd. JAV dolerių (šiemet – 3,7 mlrd.), o per artimiausią dešimtmetį šioje rinkoje naujus sprendimus turėtų pateikti „Amazon“, „Honeywell“, „Omron“ ir kitos kompanijos.
Į kepyklas tikriausiai ateis, bet ne taip sparčiai
Vis dėlto yra nemažai maisto pramonės sričių, kuriose robotų dar nesutiksime. Tarp jų – ir gaminančios tokius kasdienius produktus kaip kava ar duona. Jų gamybos etapams, kur nenaudojami įrenginiai, reikalingas ypatingas jautrumas ir gebėjimas atlikti sudėtingą veiksmų seką priimant sprendimus, atsižvelgiant į įvairius stimulus (pvz. į tai, kiek jau apskrudo kavos pupelės ar iškilo tešla). Maisto futurologai, tokie kaip Tonis Hunteris, įsivaizduoja ateities kepyklą be žmonių: vartotojai, pasak jo, vis dažniau norės bekontakčiu būdu pagaminto maisto, kurio dirbtiniu intelektu kontroliuojamą ruošimą galima stebėti online, ir jis vyraus 2050-aisiais. Kita vertus, kad ateitume iki to, reikalingos didžiulės investicijos. Kadangi duonos kepimas yra mažų maržų verslas mažėjančioje rinkoje, gamintojų galimybės čia yra labai ribotos.
Jei pažiūrėsime dar plačiau, ne vien iš technologinės pusės, pamatysime, kad duona ir jos gaminiai yra tarp dviejų girnapusių – tradicijų ir technologijos. Duona turi gilias gamybos ir vartojimo tradicijas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse. Iki šių dienų išlikusios ir labai saugomos vietos, kur tokie gaminiai daromi tik rankomis, visai nenaudojant šiuolaikinių technologijų. Žmones lygiai tiek pat, kiek nauji technologiniai dalykai, masina ir seni, tradiciniai, per šimtmečius išlikę receptai ar skanėstai. Lietuvoje taip pat ne be reikalo daug dėmesio susilaukia rankų darbo pyragai, išskirtinės kepyklos ar unikalūs rankų darbo desertai.
Tad dvi kryptys – kepti žmogiškai, savo rankomis, laikantis tradicijų, ar investuoti į dirbtinio intelekto sprendimus ir mokyti robotus tų tradicijų – yra vienodai reikšmingos ir perspektyvios. Tik pastaroji kepykloms kol kas sunkiai įkandama, o kaip seksis mažiesiems robotizuotiems restoranėliams, dar sunku pasakyti, nes susižavėjimais jais, kaip ir bet kokiomis naujovėmis viešojo maitinimo rinkoje, gali būti laikina mada.
