„Barclays“ savo tvaraus turizmo tyrimo ataskaitoje pabrėžia, kad turizmas yra pagrindinis pasaulio ekonomikos augimo ramstis, tačiau kasmet auga ir supratimas apie didžiulius aplinkosaugos ir socialinius kaštus.
Turizmas sukuria dešimtadalį visų darbo vietų pasaulyje ir 10,4 proc. pasaulio BVP. Jis ypač svarbus besivystančioms šalims mažinant skurdą, suteikiant darbo vietas ir skatinant infrastruktūrą. Tačiau vis garsiau kalbama ir apie kitą turizmo pusę: turizmas palieka didžiulį CO2 pėdsaką. Jis tiesiogiai prisideda prie pasaulinio šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo, gamtinių išteklių išeikvojimo, aplinkos taršos ir atliekų. Tai taip pat turi didelį socialinį poveikį, pvz., dideli turistų srautai sukelia spūstis, padidina vietos gyventojų pragyvenimo išlaidas.
Ne veltui tarptautinės finansinės institucijos, pavyzdžiui, FEMIP (angl. Facility for Euro-Mediterranean Investment and Partnership), vis dažniau investuoja į žaliąjį turizmą: augant visuomenės sąmoningumui, auga ir tvarių kelionių poreikis, kuriose atsižvelgiama į ekonomines, socialines ir aplinkosaugos pasekmes.
FEMIP analitikai prognozuoja, kad ekoturizmas, gamta, paveldas ir kultūrinis turizmas sparčiai augs ateinančius du dešimtmečius, o pasaulinės išlaidos ekologiniam turizmui didės maždaug šešis kartus daugiau nei visas turizmo pramonės augimo tempas.
Kas gi yra tos ekologiškos atostogos ir ar tai reiškia, kad turime liautis skraidę tolimus atstumus lėktuvais? Panašu, kad atradę kelionių džiaugsmą jo taip lengvai neatsisakysime: Europos kelionių komisija (angl. European Travel Commission, ETC) atliko apklausą, kurios metu paaiškėjo, kad 2 iš 3 vakarų europiečių planuoja keliauti lėktuvu per artimiausius tris – šešis mėnesius.
Tačiau net skrisdami tolimus atstumus, pavyzdžiui, į Tailandą, galime pasirinkti etišką atostogų variantą: susimokėti prie bilieto pridedamą CO2 pėdsako mokestį, o nuvykę remti vietinius gamintojus, vietinius verslus ir keliauti atviromis akimis, išklysdami iš turistinių maršrutų, kad galėtume pasimokyti iš vietinių ir ko nors išmokyti juos pačius. O gal pasiryšime Vakaruose vis labiau populiarėjančioms savanorystės atostogoms, kurių metu ne tik ilsėsimės, bet prisidėsime prie vietinių gerovės fiziniu, protiniu ar socialiniu darbu?
Anglijoje, kur šiuo metu gyvenu ir dirbu, vis labiau populiarėja vietiniai pabėgimo iš civilizacijos kurortai, kuriuose nėra interneto, o kai kur – ir elektros. Šią tendenciją pastebiu ir Lietuvoje, manau, kad ateityje šios atostogų vietos tik populiarės.
Jau 2013 konferencijoje Portugalijoje buvo kalbama apie apleistų kaimų atkūrimą per turizmą kaip tvarios paveldo plėtros sprendimą (angl. Rehabilitation of abandoned villages through tourism: a solution for sustainable heritage development). Apleistų kaimų ir sodybų tema aktuali ne tik mums, bet ir Italijai, Portugalijai, Ispanijai. Jų jauna darbo jėga emigravo daug anksčiau, nes šios šalys anksčiau už mus įstojo į Europos Sąjungą. Italai nykstančių kaimų problemą sprendė viliodami turistus atvykti ir pasigrožėti civilizacijos mažai paliesta vietos gamta, tradicine žemdirbyste ir amatais.
Manau, kad dabar – puikus laikas ir mums kūrybiškai pažvelgti į senelių dar nepamirštus amatus, perimti jų patirtį ir atgaivinti griūvančius vienkiemius.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad žiemos sezonas, kurį turime, gali tapti ne trūkumu, o privalumu. Klimato kaita sudaro problemų įprastam žiemos turizmui šylančiose šalyse. Prancūzijoje, Šveicarijoje, Austrijoje ir kitur slidininkai, iš anksto įsigiję atostogas, ne visada gali džiaugtis šiuo sportu, nes iškrenta per mažai sniego arba jis tirpsta dėl per didelės oro temperatūros. Tokios vietos turi susitaikyti ir plėsti kitų atrakcijų infrastruktūrą: SPA, prekybos centrų, kitų pramogų.
Galimi variantai Lietuvoje galėtų būti skrydžiai oro balionais, žūklė, žirgų sportas, sveiko gyvenimo viešbučiai su Japonijoje pradėtomis ir vis populiarėjančiomis Europoje maudynėmis miške, kurias išrašo net gydytojai. Taip pat populiarėja pirtys, maudynės eketėse, sveikuolių mokyklos, gyvenimo būdo, maisto, kultūros kursai.
Tikiu, kad lietuvių taip mėgstamas kaimo turizmas pamažu iš tiesiog salių pobūviams taps autentiškos gamtos, tradicijų ir amatų pažinimo vietomis, veikiančiomis ne tik palyginti trumpą vasaros sezoną, bet visus metus.
