Priminsime, kad „akcininkų kapitalizmo“ idėja buvo išpopuliarinta Čikagos ekonomikos mokyklos atstovo ir Nobelio premijos laureto M. Friedmano, kuri skatino kapitalo valdymą ir kaupimą riboto akcininkų rato rankose, ir kuri daugelį dešimtmečių dominavo verslo veikimo principuose ir strategijose. Tačiau „akcininkų kapitalizmas“ ir jo atstovų beatodairiškas pelno siekimas privedė prie klimato krizės, pakirto vidurinės klasės stabilumą, padidino socialinę atskirtį, supriešino atskiras visuomenės grupes, sukėlė gyventojų pasitikėjimo valdžia ir verslu krizę, Taigi, kokios priežastys sąlygoja diskusijas apie „visų dalyvaujančiųjų kapitalizmą“? Kodėl vyksta globalaus verslo atstovų vertybinės transformacijos?
Pirmiausia, verslo organizacijos, kurios į savo veiklą įtraukia socialinius ir ekologinius tikslus, yra žymiai patrauklesnės siekiant pritraukti perspektyviausius darbuotojus – talentus, pasižyminčius ateičiai reikalingomis kompetencijomis. Dabartinė „Z“ karta darbe ieško prasmės, jie nori turėti bent minimalios įtakos globaliems socialiniams ir ekologiniams reiškiniams (pvz. klimato kaita, socialiai pažeidžiamų grupių teisės), o ne dirbti vien rutinizuotą darbą, kurio svarbiausias tikslas – akcininkų pelno didinimas. Šios kartos atstovai vertina darbo etiką, yra žymiai nepakantesni korupcinėms veikoms, toksiškai darbo aplinkai ir mobingui, siekia organizacijos procesų veiklos skaidrumo ir atvirumo. Gi „akcininkų kapitalizmas“ dažnai veda prie socialinės nelygybės, darbuotojų išnaudojimo ir psichologinio „perkaitimo“.
Antra, Europoje svarbi problema yra darbuotojų stoka, kurios vienas iš galimų sprendimo būdų yra integruoti, o ne marginalizuoti vyresnės kartos atstovus. Negatyvus darbdavių požiūris į vyresnio amžiaus žmones yra ypač pastebimas Rytų Europos valstybėse, nors kitur jau vyksta diskusijos apie perėjimą prie „sidabrinės ekonomikos“.
Trečia, vertybiniai pasikeitimai pastebimi ir analizuojant vartotojų elgseną. Įvairiuose produktuose ir paslaugose pradeda dominuoti „socialiai atsakingi“ produktai ir paslaugos, darnaus verslo modeliai, vartotojai vis labiau domisi tomis organizacijomis, kurios stengiasi prisidėti prie globalių problemų sprendimo būdų (pvz., maisto stokos ir skurdo pašalinimo), savo procesuose naudoja išteklius tausojančias technologijas, siekia sukurti darnias tiekimo grandines, užtikrinti darbuotojų ir vartotojų teises. Vartotojai vis dažniau propaguoja atsakingą vartojimą, skatina organizacijas tausoti maisto produktus, jo neišmesti bei paaukoti labiausiai socialiai pažeidžiamoms grupėms.
Ketvirta, vertybiniai pokyčiai sąlygoja ir investuotojų požiūrio kaitą, nes verslai, siekiantys pritraukti finansines lėšas, vertinami ne vien pagal ekonominius rodiklius, bet ir dėl savo socialinio-ekologinio paveikumo, visuomeninės vertės sukūrimo ir reputacijos.
Pozityvūs verslo organizacijų santykiai su kitomis suinteresuotomis šalimis yra naudingi siekiant suvaldyti rizikas, kai valstybinės institucijos palankiau vertina tas organizacijas, kurios siekia prisidėti prie ilgalaikių socialinių-ekologinių problemų sprendimo, o ne vien orientuojasi į trumpalaikius finansinius rezultatus, neįvertinant galimos žalos ekosistemoms ir vietos bendruomenėms. Darnioms ir socialiai atsakingoms organizacijoms suteikiamos galimybės įsitraukti į įvairias viešojo ir privataus sektorių partnerystės programas, projektus, akcijas ir renginius, o taip dirbant padidėja tikimybė sulaukti valstybės ir kitų suinteresuotų šalių paramos sudėtingesniais laikais. Atvirkščiai, „akcininkų kapitalizmo“ veikimo atvejais matėme, kaip lengvai klimato kaita ar globali pandemija gali sutrikdyti tiekimo grandines, apriboti verslus, kokias finansines pasekmes gali sukelti ekologinių ir socialinių problemų ignoravimas.
Matyt, tokie argumentai verčia pasaulio ekonominį elitą apsvarstyti įvairaus pobūdžio krizių ir rizikų pasekmes ir pagaliau pripažinti žmogiškesnių, į solidarumą linkusių santykių reikšmę ne tik socialiniam, bet ir ekonominiam vystymuisi. Kaip atsilieps į tokią iniciatyvą Lietuvos verslas?
