Lietuva žingsnis po žingsnio kuria atliekų tvarkymo sistemą ir darbų šioje srityje yra nuveikta nemažai. Yra dalykų, kuriais drąsiai galime girtis, pavyzdžiui, įdiegta užstato sistema gėrimų pakuotėms ar sukurta nešiojamųjų baterijų ir akumuliatorių surinkimo sistema, tačiau turime ir nemažai problemų, kurias būtina spręsti.
Šių metų pradžioje Europos Komisija, įvertinusi, kaip bendrijos narės laikosi su aplinkosauga susijusių teisės aktų, paskelbė – Lietuva vis dar turi rimtų problemų tvarkant atliekas.
Mūsų šalis tebeatsilieka nuo ES šalių vidurkio, o ypač pagal komunalinių atliekų šalinimo sąvartynuose apimtis. Lietuvoje į sąvartynus patenka 60 proc. visų komunalinių atliekų (2014 metų duomenys), kai ES šalių vidurkis siekia 28 procentus.
EK kuriamos žiedinės ekonomikos tikslas – kuo taupiau naudoti turimus gamtos išteklius ir išmesti kuo mažiau atliekų. Siekiama, kad kuo daugiau gaminių būtų panaudojama pakartotinai, o atliekos būtų perdirbamos, o ne deginamos.
Užduotys kasmet didėja
Lietuva, kaip ir kitos ES šalys, yra įsipareigojusi surinkti ir perdirbti tam tikrą kiekį atliekų. Aplinkos ministerija, vykdydama ES atliekų direktyvą, yra nustačiusi atliekų sutvarkymo užduotis.
Pavyzdžiui, ES direktyva dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų numato, kad nuo 2019 metų minimalus kasmet pasiekiamas atliekų surinkimo lygis valstybėje ES narėje turi būti 85 proc. susidariusių elektros ir elektroninės įrangos atliekų pagal svorį arba 65 proc. visų vidaus rinkai patiektų gaminių kiekio.
Aplinkos apsaugos reikalavimai kasmet griežtėja, ir dėl to nereikėtų stebėtis.
Kai kurios atliekos, metamos bet kur ar į buitinių šiukšlių konteinerius ir patekusios į sąvartynus dėl jose esančių pavojingų medžiagų gali pridaryti žalos gamtai ar sukelti pavojų žmonių sveikatai. Perdirbant tokias atliekas gaunamos antrinės žaliavos, kurios ne tik neužteršia aplinkos, bet ir leidžia sumažinti įvairių naujų gaminių savikainą.
Ar sutvarkome atliekas?
Gaminių atliekų tvarkymo sistemą finansuoja gamintojai ir importuotojai, jų teises ir pareigas numato LR Atliekų tvarkymo įstatymas.
Gamintojai ir importuotojai turi pareigą organizuoti ir finansuoti vidaus rinkai verslo tikslais tiektų gaminių, įskaitant elektros ir elektronikos, atliekų tvarkymą ir vykdyti Vyriausybės nustatytų atliekų tvarkymo užduotis, šviesti ir informuoti visuomenę atliekų tvarkymo klausimais, vykdyti apskaitą ir teikti ataskaitą.
Gamintojai ir importuotojai pareigas gali vykdyti individualiai arba kolektyviai, t. y., steigdami organizaciją ar tapdami tokios organizacijos dalyviais ir jai pavesdami organizuoti atliekų tvarkymą bei vykdyti visas kitas jiems nustatytas pareigas.
Šiuo metu Lietuvoje veikia dvi licencijuotos organizacijos, organizuojančios elektros ir elektronikos atliekų surinkimą ir tvarkymą. Tai – du trečdalius rinkos užimanti Elektronikos platintojų asociacija (EPA) ir Elektronikos gamintojų ir importuotojų organizacija (EGIO), vienijanti arti 1 tūkst. narių.
Visgi Lietuva jau ne vienerius metus patiria sunkumų vykdant įsipareigojimus ES tvarkant elektros ir elektronikos įrangos atliekų surinkimą bei perdirbimą. Tokia situacija susiklostė dėl to, kad užduočių nuo pat 2011 metų nevykdo didžiausia rinkos dalyvė.
Pernai Aplinkos apsaugos agentūra dėl užduočių nevykdymo panaikino dvi EPA turimas elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo organizavimo licencijas. Nepaisant to, asociacijos įsipareigojimai sutvarkyti atliekas niekur nedingo.
Skaudžios pasekmės rinkai
Akivaizdu, kad nevykdomos atliekų tvarkymo užduotys sukelia daug neigiamų pasekmių visam atliekų tvarkymo sektoriui Lietuvoje.
Pirma. Lietuva siunčia signalą ES, kad neužtikrina tinkamo ES direktyvos dėl elektronikos atliekų įgyvendinimo. Kyla reali grėsmė, kad mūsų šalis dėl įsipareigojimų nevykdymo gali sulaukti milijoninių EK baudų ir jas tektų sumokėti iš valstybės biudžeto, t. y., mokesčių mokėtojų pinigais.
Antra. Toks neigiamas pavyzdys, kai daugybę metų Lietuvos Vyriausybės nustatytų užduočių nevykdanti ir galiojančių licencijų (dėl jų bylinėjamasi su valstybe) netekusi asociacija toliau vykdo veiklą, kenkia visam atliekų tvarkymo sektoriaus ir jį prižiūrinčių valstybės institucijų įvaizdžiui. Formuojama nuomonė, kad veiklą galima vykdyti ir nesilaikant įstatymų – užtenka įsivelti į teismų su valstybe karuselę ar turėti palaikymą valdžios institucijose.
Trečia. Maža konkurencija atliekų tvarkytojų rinkoje neskatina kainų mažėjimo, o griežtėjantys elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo reikalavimai kelia atliekų tvarkymo kainą.
Didėjant užduotims, gamintojai ir importuotojai arba jų pareigų vykdymą perėmusios organizacijos privalės daugiau lėšų investuoti į elektros ir elektroninės įrangos atliekų surinkimo bei perdirbimo plėtrą. Lėšų, kaip ir kasmet, taip pat turės būti skiriama atliekų priėmimo vietų tinklo didinimui, savivaldybių ar regioninių atliekų tvarkymo centrų įrengtų didelio gabarito atliekų surinkimo aikštelių finansavimui. Dalis lėšų atiteks ir visuomenės informavimui bei švietimui.
Aplinkos ministerija, įgyvendindama ES direktyvas, yra nustačiusi, kad priklausomai nuo elektros ir elektroninės įrangos rūšies, 2017 metais surinkimo ir perdirbimo užduotys išauga 5 proc. ir siekia nuo 40 iki 55 proc. viso Lietuvos rinkai patiekto kiekio (pagal svorį).
Ketvirta. Ar pasiūla bus pasiruošusi paklausai? Teismai anksčiau ar vėliau pasibaigs, o nesutvarkytas atliekas bus privaloma sutvarkyti, ir tai dar labiau padidins atliekų tvarkytojų, o jų Lietuvoje nėra daug, paslaugų paklausą. Siekiant įvykdyti užduotis, teks atliekų tvarkytojams skubiai papildomai investuoti į šių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Išaugusios elektros ir elektroninės įrangos tvarkymo kainos gali pakelti elektronikos prekių kainą ir tą pajus šių gaminių pirkėjai.
Penkta. Nors Aplinkos ministerija skiria daug pastangų kontrolės efektyvumo didinimui ir korupcijai aplinkos apsaugos srityje mažinimui, vis dar yra gaji praktika, kuomet kai kurie atliekų tvarkytojų kontrolę ir priežiūrą vykdančių institucijų pareigūnai, ypač didžiausiuose šalies miestuose, neretai užmerkia akis ir nemato pažeidimų arba kontrolę vykdo neefektyviai. Tai gali būti susiję tiek su kompetentingų aplinkosaugos pareigūnų trūkumu, tiek su piktnaudžiavimu tarnyba ar svaria verslo įtaka valdžios struktūroms.
Viena aišku, kad teisės aktai ir juose numatytos teisės bei pareigos turi vienodai galioti visiems atliekų sektoriaus dalyviams ir neturėtų būti toleruojami atvejai, kai nesilaikoma įstatymų. Visa tai turi užtikrinti rinkos kontrolę ir priežiūrą vykdančios aplinkosaugos institucijos. Jei to nebus, Lietuvoje ir toliau bus kalnai nesutvarkytų ir pavojingų atliekų sąvartynuose, miškuose ar gyvenvietėse, viešės korupcija ir neteisėti veiksmai.
Atsakymą A. Skinuliui galite skaityti čia.
