„Tulpinių“ dvaras jau septintus metus kaip akmuo po kaklu yra Panevėžio rajono savivaldybei. Nuo 2002-ųjų pavasario, kai su „tulpinių“ gauja siejamo asmens tėvui priklausantis turtas buvo areštuotas, Panevėžio rajono savivaldybė privalo vykdyti teismo sprendimą ir savo lėšomis saugoti „tulpinių“ vila vadinamą sodybą.
„Šios atsakomybės bandėme neprisiimti, bet gavome žinių, kad už teismo nutarties nevykdymą turėsime mokėti baudą“, – sakė rajono Savivaldybės administracijos direktorius Vitalijus Žiurlys. Kitos išeities rajono Savivaldybei nebuvo – teko skirti pinigų ir samdyti sargą 1,37 ha teritorijai ir pastatams saugoti. Saugojimo terminas buvo nurodytas nekonkretus – iki teisminio proceso pabaigos.
„Dabar tai jau panašu į pasaką be galo“, – palygino V.Žiurlys. Nuo 2002 metų balandžio iki šių metų vasario 1 dienos su „tulpinių“ nusikaltimais siejamo turto saugojimas rajono biudžetui kainavo 77 851 litų, dar apie dešimt tūkstančių litų reikės rasti šių metų biudžete. Kai „tulpinių“ byla baigta nagrinėti ir netrukus bus skelbiamas nuosprendis, tikimasi, kad prievolės saugoti privatų turtą pagaliau pavyks atsikratyti.
V.Žiurlys svarsto, kad jei teismas nutartų vilą nacionalizuoti ir ji už saugojimą atitektų rajono Savivaldybei, greičiausiai būtų skelbiamas privatizavimo konkursas. Administracijos direktorius abejoja, ar pavyktų sudaryti vykusį pardavimo sandorį.
„Vieta labai graži, tačiau reputacija jos labai prasta, – svarstė V.Žiurlys. – Teko dalyvauti, kai vila buvo perduodama saugoti rajono Savivaldybei. Nemalonus jausmas ten būti, rūsiuose net šiurpas krėtė.“
Jei teismas nuspręstų vilą palikti savininkui, rajono Savivaldybė žada siekti iš jo prisiteisti saugojimui išleistus pinigus.
Vila nyksta
„Tulpinių“ dvaro atsiradimo istoriją gerai prisimena Upytės seniūnijos seniūnas Albinas Skeiverys. Apie 1990 metus statytą sodybą su pirtimi ant Dubulių tvenkinio kranto irstant kolūkiams privatizavo Ėriškių žemės ūkio bendrovė. 1992 metais sodybą bendrovė pardavė, o naujieji savininkai ją įrengė pagal savo poreikius.
Kaip sako A.Skeiverys, pagal turimus dokumentus matyti, kad sodyba priklauso Stanislovui Raišeliui. Savininkas, pasak seniūno, savo turtu nesidomi. „Kai sužinojome, kad reikės saugoti, nelengva buvo surasti šį darbą dirbti norintįjį, – prisimena A.Skeiverys. – Bandėme kalbinti Ėriškiuose gyvenantį žmogų, sargu dirbusį dar „tulpiniams“, bet jis atsisakė.“
Seniūnas pasakoja, kad per beveik septynerius metus vilą gerokai apniokojo ne tik laikas, bet ir nuolat į joje esančius vertingesnius daiktus besigviešiantys ilgapirščiai. Pirmus dvejus metus bijoję artintis prie šiurpiomis legendomis apipintos vilos, vėliau grabštukai išdrąsėjo.
Buvo išplėšti stoglangiai, vidaus dailylentės, linoleumas, šviestuvai. Dabar „tulpinių“ vila nė iš tolo neprimena prabanga garsėjusio dvaro. Metaliniai vartai aprūdiję, aplinka apleista, pavėsinės suvirtusios.
Nacionalizavimu abejoja
A.Skeiverys abejoja, ar Lietuvos teisėsauga išdrįs privatų turtą nacionalizuoti. „Jei taip atsitiktų, manau, neapsieitų be Strasbūro“, – įsitikinęs seniūnas. Jeigu vis dėlto turtas tektų rajono Savivaldybei, A.Skeiverys neabejoja, kad norinčiųjų pirkti vilą tikrai atsirastų. Jau dabar interesantai varsto seniūno kabineto duris. Baisiomis istorijomis apipintos vietos verslo planų turintys žmonės nebijo.
Raimondas Jasnauskas, dvarą sergėjantis iki šiol, buvo trečiasis A.Skeiverio į šį darbą kalbintas žmogus. Vaiduoklių ir prastos sodybos auros sargas sako nebijantis. „Saugau pagal grafiką, kai reikia, būnu čia ir naktį, – pasakojo sargas. – Norint, kad žmogus čia būtų nuolat, reikia čia gyventi.“
Baisios istorijos nė motais ir aistringiems žvejams. Giedrą žiemos dieną šalia vilos pririkiuota automobilių, o tvenkinio viduryje prisėdę žvejotojų. „Jų čia pilna ir žiemą, ir vasarą“, – paaiškino „tulpinių“ vilos sargas.
