Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatyme nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panaudai.
Pagal Žemės įstatymą, žemės naudotojas – tai žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, užsienio organizacija, juridinio asmens ar užsienio organizacijos filialas, kurie naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Žemės reformos įstatymo taikymą, nurodo, kad prievolė mokėti žemės nuomos mokestį už naudojimąsi valstybine žeme kyla ne tik iš valstybinės žemės nuomos sutarties, bet ir iš įstatymo. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad faktinis žemės naudotojas negali įgyti daugiau privilegijų negu asmuo, su kuriuo yra sudaryta žemės sklypo nuomos sutartis.
Todėl akivaizdu, kad nekilnojamasis turtas, esantis ant valstybinės žemės, dėl kurios nėra sudaryta nuomos sutartis, nepanaikina nekilnojamojo turto savininkui pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokesčio ir nesudaro jokios išimties, kad būtų galima nemokėti minėto valstybinės žemės nuomos mokesčio, teigta pranešime.
Tokią teisės aiškinimo taisyklę yra suformavęs ir Kasacinis teismas: Žemės reformos įstatymas nustato pareigą valstybinės žemės nuomos mokestį mokėti ne tik tiems valstybinės žemės naudotojams, kurie naudoja tik teisės aktų nustatyta tvarka suformuotą ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotą valstybinės žemės sklypą, bet ir kitiems valstybinės žemės naudotojams, kurie naudoja valstybinę žemę teisiniu pagrindu, už faktinį naudojimąsi valstybei priklausančia žeme, išskyrus neatlygintinį suteikimą naudotis – panaudą.
Ar mokamas valstybinės žemės nuomos mokestis už slėptuvę po žeme?
O kaip būtų vertinama situacija, jei būtų kalbama apie nekilnojamąjį turtą – slėptuvę, esančią ne ant valstybinės žemės, o po ja? Pagal Statybos įstatymą, statinys yra nekilnojamasis daiktas, turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus. Pagal tą patį įstatymą, pastatas – tai apdengtas stogu statinys, kurio didžiausią dalį sudaro patalpos.
Slėptuvė – yra savarankiškas teisinių santykių objektas, ji priskiriama prie pagrindinių daiktų sąvokos Civilinio kodekso prasme. Dėl to, būtent slėptuvė nepriskirtina Žemės įstatymo nustatytoms išimtims, dėl kurių valstybinė žemė negali būti išnuomojama be aukciono.
Pažymėtina ir tai, kad nei minėtoji Žemės įstatymo norma, nei jokios kitos įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatos galimybės išsinuomoti valstybinę žemę, taip pat pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį nesieja su ta aplinkybe, ar pastatas yra antžeminis, ar požeminis. Požeminiam pastatui, kaip ir antžeminiam pastatui, pastatyti ir eksploatuoti reikalingas atitinkamo dydžio žemės sklypas. Civiliniame kodekse ir Žemės įstatyme vartojamas terminas „užstatyta“ aiškintinas kaip apimantis valstybinės žemės naudojimą joje esant pastatytiems tiek antžeminiams, tiek požeminiams statiniams (pastatams ar įrenginiams).
Todėl, Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog tai, kad valstybinėje žemėje esantys statiniai (pastatai) yra požeminiai, nepaneigia valstybinės žemės, reikalingos šiems statiniams eksploatuoti pagal jų tikslinę paskirtį, naudojimo ir ši aplinkybė nesudaro pagrindo atleisti tokių statinių savininką nuo pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį.
Taigi, nepaisant to, ar Jums priklausantis nekilnojamasis turtas yra ant valstybinės žemės ar po ja, ir nepriklausomai nuo to, ar esate sudarę valstybinės žemės nuomos sutartį ar ne, įstatyminė pareiga mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį nėra eliminuojama ir tokią įstatyme numatytą pareigą visais atvejais turite įgyvendinti.
