Mažesnės ES šalys tebesibaimina „okupacijos“ per žemės ar kito nekilnojamojo turto nuosavybę. Danija uždraudė užsieniečiams parduoti vasarnamius pajūryje dar 1959 m., siekdama neįsileisti skaitlingesnių vokiečių pirkėjų, ir išsiderėjo išlaikyti šį „neeuropietišką“ įstatymą ir 1973 m. prisijungusi prie ES. Jis tebetaikomas iki šiol.
Švedija, Austrija ir Suomija, prie ES prisijungusios 1995 m., taip pat bandė išsiderėti panašius apribojimus, bet joms ES atsakė neigiamai. Dabar mes, lenkai, vengrai, bulgarai ir rumunai turime teisę taikyti laikinus draudimus žemės pardavimui užsieniečiams ir norime juos pratęsti.
Kodėl šis klausimas iš naujo aštriai iškilo Rytų Europoje? Regioną stebintys mokslininkai įvardija ir kelias atsargaus mūsų požiūrio į užsieniečius priežastis.
„Rytų ir Centrinės Europos šalyse gyva istorinė atmintis apie užsieniečių dominavimą. Geras pavyzdys yra Sudetų regionas Čekijoje, dabar jis – ES dalis ir geografiškai yra arti šalia turtingos Vokietijos. Nacionalistų požiūriu, čia iškyla ne tik įperkamumo vietiniams, bet ir nacionalinio suvereniteto klausimas. Populistinės partijos siekia balsų atkreipdamos dėmesį ir eskaluodamos su tuo (kaina ir suverenitetu – „Euroblogo“ past.) susijusias baimes“, – sako tarptautinių santykių docentė iš JAV „Marine Corps“ universiteto Lynn Tesser, rašanti apie Rytų Europos politiką.
Ji atkreipia dėmesį, kad rytų ir vakarų europiečių požiūris į užsieniečių valdomą nuosavybę savo šalyse skiriasi ir dėl skirtingos istorinės patirties bei gyvenimo sąlygų.
„Paskutinį šimtmetį sienos rytinėje Europoje kito daug labiau nei vakaruose. Tad pirmiesiems trūksta pastovumo ir užtikrintumo jausmo, tuo tarpu antrieji mano, kad laisvas kapitalo judėjimas bei teisė įsigyti žemę ar kitą nekilnojamąjį turtą daro Vakarų Europą patogesne vieta. Be to, antrieji nepatyrė „tautų atmaišymo“, kuris Rytų Europoje baigėsi didesniu etniniu homogeniškumu nei Vakarų Europoje ir net (nei tose pat Rytų Europos šalyse – red. past.) iki Antrojo pasaulinio karo“, – sako L. Tesser.
Švedai persigalvojo
Prie ES prisijungę švedai didelio susidomėjimo savo nekilnojamuoju turtu nepajuto. Priešingai, netrukus švedų savivaldybės pradėjo keliauti į tarptautines nekilnojamojo turto parodas ir vilioti vokiečius, danus, olandus ar britus įsigyti antrus namus Švedijoje.
„Stojant į ES, vasarnamių pardavimas užsieniečiams iš tiesų buvo aktualus politinis klausimas. Bulvariniai laikraščiai dažnai spausdino vasarnamių nuotraukas su Vokietijos vėliavomis virš jų. Tačiau šis gana populistinis argumentas niekada netapo rimtu“, - sako antrųjų namų fenomeną nagrinėjantis geografijos ir ekonomikos istorijos profesorius iš Umeo universiteto Švedijoje Dieteris Mülleris.
Švedų visuomenės nuomonė apie užsieniečius savininkus greitai pakrypo į teigiamą pusę dėl labai praktinių priežasčių. Vokiečiai norėjo namų Švedijos gilumoje, švedai dažniau rinkosi vasarnamius prie jūros, tad tiesioginio interesų konflikto nebuvo.
„Vokiečiai nori raudono namelio miške prie ežero, mes turime daugybę tokių ežerų. Dėl gyventojų skaičiaus mažėjimo kai kuriose tokiose vietovėse tenka uždaryt ne tik parduotuves, bet ir ligonines. Tačiau kelis mėnesius atostogaujantys vokiečiai gali padėti išlaikyti jas atidarytas. Tuo tarpu itin patraukliose Švedijos vietose nekilnojamojo turto pirkėjus atbaido tai, kad Švedijoje negalima nusipirkti ežero pakrantės ar paplūdimio, o prabangos mėgėjai dažnai nori nuosavo pajūrio. Tad didelės paklausos ir čia nėra“, - sako Briuselyje laisvai samdoma žurnaliste dirbanti švedė Teresa Küchler.
Švedų statistikos departamentas skaičiuoja, kad 2013 m. kai kuriuose regionuose beveik pusė vasarnamių priklausė užsieniečiams, daugiausia danams, vokiečiams ir norvegams.
„Šitas faktas beveik nediskutuotas spaudoje, bent jau ne tuose regionuose, kur užsieniečių skaičius didžiausias. Tiesa, buvo straipsnių apie daug norvegams priklausančių namų prie Norvegijos sienos, bet šitas klausimas tikrai nėra „karštas“, – sako D. Mülleris. – „Manau, kad Švedija laimėjo neįvesdama apribojimų: užsieniečių namai padėjo vystytis turizmui ir palaikė vietos ekonomikas, bei padėjo išsaugoti tradicinį kaimo vietovaizdį ir tradicinius namus“.
Danai ir dabar neparduoda
Tuo tarpu savo plotu už Lietuvą kiek mažesnė Danija nuėjo kitu keliu: jų vasarnamius nuo užsieniečių nuosavybės saugantis įstatymas kaip išimtis įrašyta į svarbiausias ES sutartis, todėl negali būti kvestionuojama Europos teisingumo teisme.
„Buvo manoma, kad svarbu užtikrinti, kad turistai, ypač iš Vokietijos, nesupirktų visų vasarnamių Danijos pakrantėse. Draudimas turėjo užtikrinti, kad ir danai įgalės įsigyti antrą namą“, – sako Kopenhagos universiteto politikos mokslų docentė Rebecca Adler-Nissen.
Tačiau ir danai jau nebe taip brangina savo išimtį, nors panaikinti jos irgi nesirengia.
„Nei spauda, nei politikai šia tema nediskutuoja. Net jei mes pasvarstome, ar reikėtų surengti referendumą dėl kitų danų išimčių ES sutartyse panaikinimo, tai tikrai nėra karštas politinis klausimas. Žmonėms tiesiog patinka esama padėtis“, - sako Danijos politinių naujienų tinklalapio „Altinget“ korespondentė Briuselyje Rikke Albrechtsen.
„Draudimas laikomas duotybe. Besikeičiančioms Danijos vyriausybėms jis netrukdo dirbti su Briuseliu, todėl jo niekada nesiūlyta panaikinti,“ - pritaria R. Adler-Nissen.
Ar pasiūlymas panaikinti tokį draudimą net dabar, kai maždaug 200 tūkst. iš 5,6 mln. danų turi parduotiną vasarnamį, būtų nepopuliarus? Tikriausiai taip, sutinka pašnekovės.
„Diskusijų šia tema ilgai nebuvo. Tačiau vertinant bendrą nuotaiką šalyje diskutuojant apie ES, galima sakyti „taip“, toks pasiūlymas būtų nepopuliarus“, - sako R. Adler-Nissen.
„Manau, kad politikai nenori sužinoti, iš kurios pusės vėjas pučia šiuo klausimu. Nors panaikinimas gal ir gali turėti teigiamų ekonominių pasekmių, šis klausimas gali greitai tapti karšta politine bulve“, - sutinka R. Albrechtsen.
