Gigantiškas 11 aukštų „Nemuno“ sanatorijos korpusas, primenantis atverstą knygą, pagal architektų Enriko Tamoševičiaus ir Povilo Adomaičio projektą buvo pradėtas statyti 1966 metais. Aštuntajame dešimtmetyje „Nemuno“ sanatorija vienu metu galėjo apgyvendinti 1070 poilsiautojų, veikė 800 vietų koncertų salė, 1000 vietų valgyklos korpusas, kino salė, biblioteka.
Jeigu, pavyzdžiui, į „Lietuvos“ sanatoriją Druskininkuose anuomet galėjo patekti tik komunistų partijos elitas, tai „Nemunas“ tapo masiniu „sveikatos fabriku“ paprastiems sovietiniams žmonėms, gavusiems kelialapius per profesines sąjungas. Tai ir važiavo tiubeteikomis pasipuošę uzbekai, ordinais bei medaliais papuoštus pilkus kostiuminius švarkus prie ištampytų mėlynų treninginių kelnių ir odinių šlepečių vilkintys karo veteranai iš Baltarusijos, anuometinio Leningrado žydai, Donbaso šachtininkai pajuodusiais veidais.
Druskininkiečiai prisimena iki pat sanatorijos uždarymo 2007-aisiais, kai pastatą perėmė kurorto savivaldybė, ten rengtus šokių vakarus, o „Nemune“ poilsiavę kurorto svečiai – girgždančias lovas, per kiaurus langus švilpavusius vėjus, strigdavusius liftus ir fontanų šniokštimą po langais. Ir dar paskutinio „Nemuno“ turto likučių išpardavimą, kai buvę darbuotojai stumdėsi eilėse dėl parduodamų po kelis litus sovietinių šaldytuvų, čiužinių bei spintelių.
Druskininkų savivaldybei ne itin sekėsi ieškoti „Nemuno“ pirkėjų. „Snoro“ banko atstovai Druskininkuose pasirašė investicijų sutartį su kurorto valdžia tą pačią dieną, kai Vyriausybė jau svarstė jo veiklos stabdymo klausimą. Paskui užgriuvo krizė, sparčiai nykstančio pastato kainą teko mažinti, bet vis tiek niekas nesiryžo investuoti į tokį abejotino atsipirkimo objektą. Tik šiais metais garsiausią Druskininkų vaiduoklį už 3,63 mln. eurų aukcione įsigijo „Citus“ įmonių grupė, ketinanti jį paversti privačių apartamentų kompleksu.
O šią savaitę „Nemune“ prasidėjo senų konstrukcijų ardymo darbai. Savaitgalį, kai griovėjai nedirba, pastatas paliktas atviras, be jokių slampinėti po jį draudžiančių ženklų, todėl pavyko užfiksuoti keletą dabar jau istorinių kadrų.
