Tokie gąsdinimai patvirtina sąmokslo teoriją, teigiančią, jog „pastatai grius – nes neatlaiko dabar priimtų apkrovų“, o griūvančių stambiaplokščių namų gyventojais turi pasirūpinti valstybė. Verslininkai jau yra siūlę nugriauti namus, pastatyti šiuolaikinius daugiabučius, nors senieji dar galėtų stovėti kelis dešimtmečius. Į dalį butų jie tikriausiai rengiasi grąžinti iškeldintuosius, o liūto dalį parduoti savo naudai.
Nors apie tai kalbama dažnai, retai kada analizuojama, kas yra pastato apkrova, kaip ji vertinama projektuojant, statant ir eksploatuojant statinį. Pagaliau visi kalbėtojai ir rašytojai, atitinkamų institucijų vadovai turbūt net nežino, kad yra Europos Sąjungos (ES) Direktyva „6 esminiai reikalavimai statybos produkcijai“ (89/106/EEC).
Pirmasis ES reikalavimas pagal svarbą yra „Statinio mechaninis atsparumas ir stabilumas“, o gaisrinė sauga eina antruoju. Žvelgiant į Europos ir mūsų šalies keleto dešimtmečių duomenis, griūčių dėl blogų projektavimo normų (patikimumo) nenustatyta. Tačiau dėl žmogaus projektavimo klaidų griūčių dažnis Europos šalyse yra apie 25 procentai, Lietuvoje –7 procentai, dėl konstrukcijų ir elementų gamybos bei statybos kokybės – 45 ir 63 procentai atitinkamai, dėl pastatų eksploatacijos –8 ir 7 procentai. Duomenys rodo mūsų projektuotojų aukštą lygį, tačiau nepakankamą gaminių kokybę ir priežiūrą.
Taigi tikra tiesa, kad, pavyzdžiui, sniegas gali sukelti griūtį. Bet čia kaltas ne dangus ir dievas, o tik statinio konstruktorius, statytojas arba naudotojas. Tai – žmogiškasis, o ne dieviškasis veiksnys. Sniego apkrovos mūsų šalies statybos techniniuose reglamentuose (STR) yra numatytos daugiau kaip du kartus didesnės negu buvo iki nepriklausomybės atkūrimo: dabar vienas kubinis metras vandens iš sniego sveria ne 1000 kg, o 1500 ar net 2000 kg. Nejaugi mus meteorologai klaidino, koks sniego sunkis buvo beveik visą šimtmetį ir koks paskutinį dvidešimtmetį?
Sovietiniais laikais ženkliai mažesnėmis apkrovomis ir su mažesniais atsargos (patikimumo) koeficientais statyti sudėtingi statiniai negriūva. Ir nebuvo kokio nors atvejo, kad sulūžtų teisingai apskaičiuota, pagaminta ir sumontuota konstrukcija... Negrius ir pas mus pastatai, suprojektuoti ankščiau, esant net du kartus mažesnėms apkrovoms. Juk garsiesiems Vilniaus sporto rūmams, turintiems sudėtingą stogo konstrukciją, negresia jokia griūtis!
Ne visi nelaimių pranašai ir kritikai žino, kad yra trys konstrukcijų projektavimo būdai: ribinių būvių, kurį dažniausiai naudoja Europos šalių ir Lietuvos projektuotojai; tikimybinis, paremtas patikimumo teorija; eksperimentinis, kai konstrukcija yra eksperimentiškai išbandoma. Ginčai vyksta dėl antrojo metodo: naudojantis pirmuoju metodu mėginama įrodyti, kad jis yra nepatikimas. Ir gąsdina žmones projektavimo esmės nesuprantantys mokslininkai ir valdininkai taip vadinamu patikimumo indeksu β. Jei normų reikalavimo rezultatai netenkina, tai didinami konstrukcijos matmenys ir tuo pačiu apkrovos. Tai darant didėja sąnaudos, ir statybos brangsta: dabar tai pačiai konstrukcijai pagaminti reikėtų iki 25 proc. daugiau medžiagų.
Klystama, kad ramiau galės miegoti projektuotojai ir statybininkai, nesugebantys naudotis normomis, ar nežinantys apie tokias normas kaip „Apkrovos ir poveikiai statybos metu“. Tai ypač svarbu statant didesnius pastatus, juos rekonstruojant, darant antstatus ir priestatus ir kt. Niekas šito ir nekontroliuoja. Padidinus apkrovas, sumažinus kokybės kontrolę, medžiagų sąnaudos dar labiau padidės. Kokia nauda ir kam? Žinoma, didesnė pastato sąmata – didesnis ir pelnas. Tik kam? Statybos verslininkui ar butą perkančiajam?
Ir taip beveik 10 gyvenome metų ramiai ir saugiai, pereikvodami medžiagas. Jeigu jas projektuotojas teisingai įvertina, nustato įrąžas ir pagal visus reikalavimus sukonstruoja pačią konstrukciją, jos mazgus, atrėmimą, sandūras su kitom konstrukcijom – pastatas nesugrius. Vadinasi, dėl nelaimės gali būti kalti kiti pastato kūrėjai – statybininkai ar prižiūrėtojai (naudotojai). Tačiau pastarieji (gal juokaudami) sako, kad „kalčiausi vadybininkai, nes aplinkos ministerijoje beveik nėra supratingų šios srities specialistų, turinčių gamybinę patirtį.
Išties griūčių gali būti dėl blogos pastato priežiūros, nesugebėjimo vertinti defektus, jų įtakos, pašalinimo. Tiesa ir ta, kad visi gyvi ir negyvi padarai laikui bėgant sensta, su laiku kinta ir statybinių medžiagų bei konstrukcijų savybės. Kaip šeimos gydytojas nori, kad kartą į metus pasitikrintumėte sveikatą, taip ir pastatai reikalauja reguliarios apžiūros. Yra net specialus statybos pastatų priežiūros reglamentas. Tai – specialistų parengtas dokumentas, kuriame rašoma apie pastato saugumo stebėjimo ir užtikrinimo procedūras.
Man teko pradėti kurti pirmuosius statybos specialistų (konstruktorių ir statybos vadovų) kvalifikacinius reikalavimus programas, organizuoti ir dalyvauti tikrinant žinias. Daugumos jų žinių lygis menkas. Kvalifikacijos atestatas tapęs formaliu dokumentu. Dažnai žiūrima ne ką sugeba specialistas, kiek jų turi statybas vykdanti organizacija, bet ar tie vadinamieji specialistai turi atestatus. Tiek sistema buvo suirusi, kad jeigu Vilniuje neišlaiko egzaminų – važiuoja į kitus miestus ir gauna atestatus, nors formaliai kvalifikacijos lygio vertinimo programos turėtų būti vienodos.
Būtina kontrolė ir atitinkama specialistų kvalifikacija, nes iki šiol statybos ir projektavimo organizacijų, jų specialistų kvalifikacijos lygio kontrolė buvo žemiau už vidutinę. Buvo pasiūlymų ją beveik panaikinti. Dabar statybos priežiūros institucijos tik žiūri ar yra tinkamai apiforminti leidimai ar svarbūs nurodymai iš „aukščiau“. O įmonių ir specialistų kvalifikacijos kėlimas pavestas Statybos produkcijos sertifikavimo centrui. Nors formaliai laikoma, kad jis tik įformina išduotus atestatus, jis diriguoja ir programų sudarymui, vykdymui, apmokėjimui... Galima teigti, kad specialistas prilyginamas gelžbetoninei plokštei, kuri sertifikuojama Statybos produkcijos sertifikavimo centre. Nepriklausomo centro įmonių ir specialistų žinioms vertinti nėra.
Net ir ypatingųjų pastatų priežiūrą dažniau vykdo ne specialistai, o kokie vadybininkai, elektrikai arba mechanikai, neišmanantys, ką reiškia atsiradęs sienoje plyšelis: vienoje vietoje jis gali būti 10 milimetrų pločio ir nesukels pavojaus, o kitoje 1 milimetras kelia įtarimus ir reikalauja detalaus tyrimo ar net konstrukcijos sustiprinimo. Prieš daugelį metų statybos inžinierių sąjunga buvo nusprendusi, kad pastatų konstrukcinės dalies ekspertų kvalifikaciją vertins respublikinė patyrusių specialistų komisija. Ji išdavė apie 45 ekspertinį žinojimą liudijančius atestatus. Dabar tokių ekspertų yra beveik 600, ir jie užsiima pastato konstrukcijų ekspertize, nors nesupranta apie plyšių ar kitų deformacijų įtaką pastato būklei. Kaip toks skaičius jų atsirado, neteko sužinoti. Naudojamo ypatingo statinio ar statinių grupės priežiūrą turėtų vykdyti specialistai, turintys statybinį išsilavinimą, supratimą apie atskirų pastato dalių ir jų konstrukcijų paskirtį, apie galimus defektus ir jų įtaką pastato būviui, kokiais atvejais koks reikalingas tolimesnės apžiūros ar tyrimo lygis.
Nereikia tikėti sąmokslo teorijų kėslais, reikia vadovautis įvairių šalių tūkstančių mokslininkų ir inžinierių dešimtmečių (ne mažiau 50 metų) kūrybos ir praktikos patirtimi, kuri pritaikyta Lietuvos nacionalinėse statybos konstrukcijų projektavimo normose ir praktikoje, kurioje įdiegti pagrindiniai Euronormų principai ir reikalavimai. Tiesą sakant, nėra pasaulyje pastatų projektavimo normų, dėl kurių būtų įvykę griūtys.
Norisi priminti, kad nuolat vyksta Euronormų tobulinimas, tikrinami kai kurie koeficientai ir parametrai, remiantis ES rekomendacijomis yra atitinkamai keičiami nacionaliniai parametrai. Viskas daroma pastatų mechaniniam atsparumui ir stabilumui užtikrinti, nedidinant medžiagų ir energijos sąnaudų, o tuo pačių ir gamtos užterštumo.
Šiandien tos sąmokslo teorijos kūrėjams ir nepagrįsto apkrovų didinimo iniciatoriams, Aplinkos ministerijos valdininkams, norisi priminti, kad 1 tonos cemento gamybos metu į orą yra išmetama beveik tiek pat (900 kg) nuodingo oro teršalo anglies dvideginio. O kur dar kitų medžiagų gamyba? JTO padaliniai tuo labai susirūpinę. Tad nerėkime ir negąsdinkime žmonių, o kvalifikuotai ir sąžiningai dirbkime.
Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Statybos fakulteto profesorius emeritas habil. dr. Gediminas Marčiukaitis yra Lietuvos Standartizacijos departamento tarybos narys, Statybinių konstrukcijų nacionalinių projektavimo normų koncepcijos kūrėjas, vienas iš kūrybinės grupės vadovų ir vykdytojų, Euronormų pritaikymo Lietuvos projektavimo praktikai vienas iš kūrybinių grupių vadovų.