Įvairiems žiniasklaidos kanalams dirbantis A. Didžgalvis raštu kreipėsi į naujosios VU bibliotekos direktorę Ireną Krivienę prašydamas leidimo fotografuoti vasarį duris atvėrusiame Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre (MKIC). „Daryti nuotraukas šioje viešoje vietoje norėčiau kurią nors kitos savaitės popietę, skirti lydinčio darbuotojo neprašau. Numatoma preliminari fotosesijos trukmė – 4 valandos. Apsilankyti planuočiau tokiu metu, kai bibliotekoje yra nedaug žmonių, kad į kadrą nepapultų atsitiktiniai žmonės“, – nurodė fotografas.
A. Didžgalvis rašte paaiškino, kad padarytos nuotraukos bus naudojamos jo fotografiniam archyvui papildyti, bus publikuojamos jo darbų virtualioje parodoje asmeniniame tinklalapyje bei asmeniniame portfolio, taip pat siunčiamos konkursui „Lietuvos spaudos fotografija 2013“. Fotografas nurodė įsipareigojantis fotografijų nenaudoti komerciniams tikslams – jos nebūtų parduodamos, naudojamos žiniasklaidos priemonėse. A. Didžgalvis pažadėjo per fotosesiją išlaikyti rimtį ir ramybę. Jis taip pat užsiminė, kad padarytas nuotraukas neatlygintinai galėtų pateikti viešam eksponavimui bibliotekoje.
Po kurio laiko fotografas sulaukė VU bibliotekos atsakymo. Jame rašoma, kad „papildomos paslaugos bibliotekoje yra apmokestintos, o įkainiai tvirtinami VU Senate“. „Jūsų fotografavimo tikslai yra priskiriami prie komercinių/reklaminių. Tokio fotografavimo kaina bibliotekoje gali siekti iki 600 Lt. Apsvarstę jūsų prašyme nurodytas fotografavimo sąlygas, galime leisti jums fotografuoti MKIC už 300 Lt. + mokesčiai. Jei tai jus tenkina, toliau būtų derinama tiksli vieta ir fotografavimo laikas, kad netrukdytų vartotojams“, – atsakė VU biblioteka.
A.Didžgalvis: dar niekas taip įžūliai nereikalavo pinigų
A. Didžgalvis sako su „neteisėtais draudimais“ susidūręs ir anksčiau, tačiau „niekada iš manęs taip įžūliai nereikalaudavo pinigų“. „Įtariu, jog tai gali būti ir subtili kyšio prašymo forma – tikrai nesu tikras, jog gaučiau sąskaitą ir čekį tam, kad galėčiau įtraukti juos į savo apskaitą. Bet mokėti ir nesiruošiau, nes fotografuoti viešoje vietoje ir valstybės įstaigoje piliečiai turi turėti teisę nevaržomai, jei tai nekelia problemų aplinkiniams“, – piktinasi fotografas.
D.Radzevičius: biblioteka neturi teisės drausti rinkti ir skleisti informaciją
„Jie neturi teisės drausti rinkti ir skleisti informaciją – draudimai gali būti įtvirtinti tik įstatymu. Jie turi parodyti teisės aktą, kuriuo remdamiesi draudžia fotografuoti“, – tvirtina D. Radzevičius.
Pasak LŽS pirmininko, ir Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymas, ir Konstitucija kalba, kad kiekvienas asmuo Lietuvoje turi teisę rinkti ir skleisti informaciją. D. Radzevičiaus manymu, iš principo tokių ribojimų neturėtų būti – susiduriame su konstitucine žmonių teise rinkti ir skleisti informaciją bei saviraiškos teise.
Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad VU biblioteka nėra privati nuosavybė. Jam taip pat kyla klausimas, ar teisėtai už fotografavimą renkami pinigai ir kur jie panaudojami.
Šiame kontekste D. Radzevičius primena žurnalistų ginčą su Vilniaus savivaldybe dėl Astos Dudurytės laidos filmavimo Europos aikštėje. Savivaldybės klerkai praėjusių metų rugsėjį skyrė baudą žurnalistams už tai, jog šie Europos aikštėje filmavo reportažą laidai „Vasara su Asta“. Savivaldybė tvirtino, kad tam buvo būtinas leidimas. 30 Lt baudą skyrusi savivaldybė įrodinėjo, kad aikštėje be leidimo buvo suorganizuotas komercinis renginys. Žurnalistai bylą laimėjo – Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas išaiškino, kad savivaldybė baudą skyrė neteisėtai, nes televizijos projektas nebuvo komercinis renginys.
VU biblioteka: papildomos paslaugos gali būti apmokestintos
VU bibliotekos Komunikacijos ir informacijos skyriaus vedėja Indrė Zalieskienė aiškina, kad biblioteka neatsisakė įleisti fotografą – jo paprašyta susimokėti.
Pasak I. Zalieskienės, pagrindinė MKIC paskirtis yra bibliotekos veikla. Joje teikiamos bibliotekinės ir informacinės paslaugos, išskirtinis ir neginčijamas prioritetas teikiamas bibliotekos vartotojų interesams.
Pasak I. Zalieskienės, visi norintys fotografuoti VU bibliotekoje turi kreiptis į atsakingus asmenis bibliotekoje ir parašyti prašymą. Tada apsvarstomos fotografavimo galimybės ir nustatomos sąlygos. Biblioteka atsižvelgia į tai, kokiais tikslais fotografuojama, kiek tai trukdys bibliotekos vartotojams, kur bus naudojama medžiaga.
„Bibliotekinės ir informacinės paslaugos yra nemokamos prioritetinėms vartotojų grupėms: studentams, taip pat mainų programų studentams; dėstytojams, taip pat vizituojantiems; stažuotojams, rezidentams, visiems akademinės bendruomenės nariams. Papildomos paslaugos gali būti apmokestintos visoms vartotojų grupėms vadovaujantis VU Senate patvirtintais įkainiais.
Surinktos lėšos už papildomas paslaugas naudojamos bibliotekos infrastruktūros palaikymui ir paslaugų kokybės užtikrinimui“, – rašoma VU bibliotekos DELFI pateiktame atsakyme.
S.Drazdauskas: fotografas neabejotinai turėtų susimokėti
Advokatų kontoros „Borenius/ Švirinas ir partneriai“ teisininkas Stasys Drazdauskas šioje situacijoje linkęs palaikyti VU biblioteką. Pasak S. Drazdausko, nors biblioteka ir yra vieša vieta, tačiau ji turi labai aiškią paskirtį – sudaryti sąlygas prieiti prie rašytinės literatūros ir ramioje, tylioje, dėmesio neblaškančioje aplinkoje šią literatūrą studijuoti ar skaityti.
„Todėl tylus, ramus, kitų dėmesio nepatraukiantis nuotraukos padarymas tose patalpose (pvz., savo asmeniniu telefonu be garso ir nefotografuojant leidinių turinio), būtų suderinamas su patalpų paskirtimi. Tuo metu fotosesijos organizavimas (kur naudojama speciali technika, pozuotojai ir pan., ar netgi tiesiog fotografavimas su profesionaliu fotoaparatu skaitykloje) tikrai trukdytų skaitytojams ir normaliam paslaugų teikimui, todėl yra neleistinas. Reikia taip pat nepamiršti, kad ši biblioteka veikia visą parą, todėl laiko, kuomet joje nesilanko skaitytojai ir jiems netrukdytų fotosesija, teoriškai galėtų ir nebūti“, – teigiama teisininko DELFI pateiktame komentare.
S. Drazdausko teigimu, jeigu vienam fotografui biblioteka turėtų sudaryti sąlygas fotosesijai, tai reikštų, kad valstybės lėšos turėtų būti leidžiamos patalpų atribojimui nuo skaitytojų – fotosesijos paruošimui, kontrolei ir panašiai. „Tai reikštų, kad vienas asmuo, kuris darytų nuotraukas savo profesiniais tikslais (savireklamai ar pan.), pasinaudotų valstybės turtu likusių piliečių sąskaita. Todėl už fotosesijos organizavimą fotografas turėtų neabejotinai susimokėti“, – mano S. Drazdauskas.
Tačiau ar tai reiškia, kad už fotografavimą ar filmavimą bibliotekoje gali būti paprašyta susimokėti bet kurios žiniasklaidos priemonės? Teisininko aiškinimu, šiuo atveju esmė ta, kad fotografas turi aiškų ketinimą naudoti nuotraukas savo profesiniais tikslais, o ne informuoti visuomenę.
