G. Vainauskas savo straipsnyje paliečia tris esmines žiniasklaidos problemas – turinio, finansavimo ir personalo.
Redaktorius dėsto, kad dabar vairuoti, kaip ir rašyti, gali kiekvienas – todėl dabartiniai žiniasklaidai reikalingi naujo tipo žurnalistai.
„Dabar labiausiai vertinamas universalus žurnalistas, galintis rašyti įvairiomis temomis. Rašyti greitai ir patraukliai. Tačiau bandyti tai įgyvendinti Lietuvoje – lyg kovoti su vėjo malūnais. Jeigu aš, pavyzdžiui, esu sporto žurnalistas, toks ir mirsiu. Po kelių bandymų ką nors keisti supratau, kad tai faktiškai neįmanoma. Žurnalistas greičiau išeis iš darbo, nei sutiks dirbti kitame skyriuje. Ir dirbti ne tik laikraščiui, bet ir internetui, televizijai”, - iššūkius dėsto G. Vainauskas.
Jis pripažino, kad kilo minčių dėl kadrų politikos jo vadovaujamame dienraštyje, tačiau nuo sprendimų sulaiko silpnas naujų žurnalistų paruošimas.
Nors, pasak G. Vainausko, rašytinėje žiniasklaidoje turinys vis dar stipriausias, bet natūraliai kyla klausimas, ar kam reikia tokio turinio?
„Juk į mūsų gyvenimus veržiasi pramoga, vis gajesnis tampa noras ne gilintis į esmę, o pasiduoti emocijoms. Vis labiau į galvą skverbiasi mintis, kad ateities žurnalistikos verslo modelis bus paremtas paprastu principu: skaitytojas taps rašančiuoju. Jis, pavyzdžiui, sėdės krepšinio arenoje ir aprašys viską, kas dedasi aikštelėje ir aplink ją. Tai nieko nekainuos, redakcijai reikės įdėti nedaug darbo, o pinigai plauks iš reklamos. Manau, kad žiniasklaidos ateitį lems kelių veiksnių visuma, todėl reikia kuo daugiau žmonių įtraukti į kūrybą. Jie turi dirbti greitai, profesionaliai ir sukurtą produktą parduoti už prieinamą kainą”, - viziją dėsto „Lietuvos ryto” vadovas.
Finansinio modelio paieškos yra kitas skaudulys. Redaktorius pasitelkia „The Guardian“ ir „The New York Times“ pavyzdžius, kurie rodo, kaip žiniasklaidos priemonės renkasi skirtingas strategijas išgyventi interneto amžiuje.
„The Guardian“ leidžia savo straipsnius internete skaityti nemokamai ir gyvena iš reklamos bei jį išlaikančio fondo pinigų, tuo tarpu „The New York Times“ publikacijas apmokestino.
„Lietuvoje taip pasielgti būtų savižudybė. Kai „Lietuvos rytas“ prieš dešimt metų pabandė apmokestinti interneto turinį – tai buvo pirmasis atvejis pasaulyje, – iškart gavo į paširdžius. Iš lyderio pozicijų nusirito į antrą vietą”, - prisimena G. Vainauskas.
Jis pripažįsta, kad „Lietuvos ryto” grupė, kaip ir visa žiniasklaida, yra kryžkelėje ir ateitis neaiški.
„Bet pirmiausia reikia užmiršti praeities žurnalistikos laimėjimus ir plačiau atmerkti akis, kad spėtum suvokti, kur link juda pasaulis. Jei to nepadarysime, teliks alsuoti konkurentams į nugarą”, rašinį baigia G. Vainauskas.
Visą straipsnį skaitykite naujausiame žurnalo „Valstybė” numeryje.
