Iš „Sodros“ skelbiamų duomenų galima matyti, kad 25–34 metų bei 35–44 metų asmenų dalis, uždirbančių virš 1300 eurų per mėnesį (neatskaičius mokesčių), yra didesnė nei 45–54 metų ar 55–64 metų. Atlyginimų vidurkiams didėjant, vyresniųjų dalis traukiasi, o jaunesniųjų – plečiasi. Tokia darbo rinkos struktūra nėra įprasta ir skiriasi nuo Vakarų valstybių.
Trys priežastys, kodėl jaunoji karta uždirba daugiau
„Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas vardija tris pagrindines priežastis, kodėl Lietuvoje susidarė tokia situacija, kad jaunoji karta, pradirbusi vos kelis metus, jau gali gauti didesnį atlyginimą nei daugybę metų dirbantys jų tėvai.
„Viena priežasčių – santykinai didesnė dalis jaunų žmonių yra susikoncentravę Lietuvos didžiuosiuose miestuose, jie labiau linkę migruoti tiek į užsienio valstybes, tiek į didžiuosius miestus. Kadangi atlyginimai atitinkamai yra didesni Lietuvos didžiuosiuose miestuose nei mažesniuose miestuose, tai ir jaunų žmonių dalis, gaunančių didesnius atlyginimus, didesnė.
Antra, yra didelis skirtumas tarp išsilavinimą gavusių po nepriklausomybės ir iki nepriklausomybės. Ne visi vyresnio amžiaus žmonės sėkmingai prisitaikė prie naujų ekonominių sąlygų, ekonominės realybės. Kelerius metus po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos ekonomika nežibėjo. Ne maža dalis asmenų, kurie turėjo daryti karjerą tuo metu, neturėjo galimybių to daryti, neįgavo įgūdžių reikalingų šiuolaikinei darbo rinkai ar kitais atvejais anglų kalbos žinios pakankamai prastos. Be žinių ir patirties bagažo sunkiau integruotis. To nebuvo Vakarų Europoje“, – DELFI komentuoja Ž. Mauricas ir prideda, kad jaunajai kartai galimybės nukrito tarsi aklai vištai grūdas iš dangaus.
Trečias veiksnys, anot ekonomisto, susijęs su Lietuvos ekonomine struktūra ir dominavusia pigios darbo jėgos praktika.
„Pakankamai nedidelei daliai verslų reikia darbuotojų su didele patirtimi ar didelėmis profesinėmis žiniomis. Ta situacija keičiasi, bet orientuotasi labiau buvo į pigesnę darbo jėgą. Atitinkamai vyresnio amžiaus žmonės būdavo samdomi darbuotojais: viena vertus nebuvo galimybių išsireikalauti didesnio atlygio, kita vertus, gal ir nebuvo didelio poreikio iš įmonių pusės mokėti didelio atlyginimo, nes inovacijų įmonės viduje vykdavo pakankamai nedaug. Nuperkami kažkokie mechanizmai, užmokama konsultantams, neretu atveju užsienio, o vietos darbuotojai atlikdavo technines funkcijas.
Taip yra kalbant ir apie pramonės sektorių. Pavyzdžiui, Vokietijoje yra daug daugiau inžinierių, kurie uždirba tikrai solidžius darbo užmokesčius, o Lietuvoje tas potencialas didžiąja dalimi buvo išblaškytas ir neišnaudotas. Turėjome stiprių vietų pramonėje, net vėliau pramonė perėjo prie pigios darbo jėgos koncepto, o ne aukštesnės pridėtinės vertės. Tai susiję su Lietuvos ekonomine struktūra, kurioje dominuoja žemos pridėtinės vertės sektoriai. Čia labiau praeities situacija, dabar keičiasi situacija ir pramonės sektoriuje, ir paslaugų sektoriuje. Galimybių daugiau, daug sėkmingesnė karta“, – teigia ekonomistas.
Dideli atlyginimai – ne vien vadovų rankose
Iš statistikos matyti, kad didesnius atlyginimus, virš 3000 eurų, daug dažniau gauna asmenys iki 45 metų. Ekonomisto teigimu, tai nebūtinai reiškia, kad jaunesni asmenys užima vadovų pozicijas. Tokie atlyginimai mokami ir aukštos kvalifikacijos specialistams.
„Yra vienas kitas specialistas gaunantis tokį darbo užmokestį, ypač tų specialybių, kurios reikalauja greito reagavimo, mokymosi, naujų technologijų įsisavinimo. Tikrai tokių žmonių yra Lietuvoje, jų daugėja. Gal tai tam tikras iššūkis vyresnei kartai: mažiau linkę rizikuoti, mažiau linkę keisti savo profesiją, imtis naujų iššūkių. Atitinkamai tai atsispindi užmokesčio statistikoje.
Vadovai vėlgi yra daugiau vyresni, ypatingai didesnių įmonių, bet jų nėra labai daug. Tad procentaliai atrodo nedidelė dalis. 25–35 metų asmenys labiau yra ne įmonės vadovai plačiąja prasme, nors yra ir tokių, bet nemaža dalis bus vidutinės grandies vadovai ar specialistai, kurie sugeba užsidirbti pakankamai daug pasinaudodami besikeičiančia aplinka, ypatingai technologijų srityje“, – sako ekonomistas.
„Sodros“ teikiamoje apdraustųjų pajamų statistikoje galima taip pat pastebėti, kad virš 65 m. asmenys dažniausiai atsiduria tarp gaunančiųjų iki minimalios mėnesio algos (MMA). Iš vienos pusės taip gali būti dėl to, kad tokio amžiaus žmonės dirba ne pilnu etatu, bando prisidėti daugiau pajamų prie pensijos.
Iš kitos pusės, kaip pastebi ekonomistas, 1990–2000 m. sėkmingus verslus sukūrė ir dideles pajamas gauna mažesnė dalis visuomenės, tai irgi atsispindi statistikoje.
„Tie, kuriems nepavyko, dirba kaip samdomi darbuotojai, jaučia milžinišką konkurenciją ir jų santykinai didesnė dalis gyvena regionuose“, – teigia Ž. Mauricas.
Ekonomisto teigimu, ateityje ši pajamų struktūra keisis, kadangi dabartinė jaunoji karta yra pripratusi prie pokyčių, nuolatinių žinių įgijimo, prisitaikymo darbo rinkoje.
„Lietuvoje skilimas nebent ne tarp kartų bus, o paties jaunimo dėl nevienodos išsilavinimo kokybės. Tą reikėtų skubiai keisti, nes elitas susidarys ne dėl didesnio kiekio pinigų,bet jų išsilavinimas bus geresnis. Tą atskirtį bus sunku sumažinti“, – teigė ekonomistas paminėjęs dabar jau esančius privačius darželius ir privačias mokyklas, kuriuose ne tik mokymo kokybė kita, bet ir skiriasi ugdymas požiūrio į šalį ir žmogų.
„Ir tada nepadės nei biudžeto perskirstymas, nei vaiko pinigai. Kai žala padaryta, keliasdešimt eurų davus, neišspręsi problemos. Tie žmonės bus nepasitikintys sistema ir to neįmanoma finansinėmis injekcijomis išlyginti“, – apie išsilavinimo skirtumus kalbėjo Ž. Mauricas.
Paskutiniais Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2018 m. pagal amžių su materialiniu nepritekliumi dažniausiai susidūrė 65 m. amžiaus ir vyresni asmenys (30,9 proc.), rečiausiai – 25–49 m. amžiaus asmenys (18,43 proc.). Materialinio nepritekliaus lygis, palyginti su 2017 m., skirtingose amžiaus grupėse keitėsi nevienodai: 18–24 m. ir 50–64 m. amžiaus grupėse – padidėjo, kitose – sumažėjo.
2018 m. gyventojų, susiduriančių su dideliu materialiniu nepritekliumi, dalis mieste ir kaime beveik nesiskyrė ir buvo atitinkamai 11,1 proc. ir 11,2 proc. Didelio nepritekliaus lygis mieste 2018 m., palyginti su 2017 m., sumažėjo 1,6, kaime – 0,5 procentinio punkto. Didžiuosiuose miestuose 8,6 proc. asmenų susidūrė su dideliu materialiniu nepritekliumi, kituose miestuose – 15,1 proc.; 2017 m. – atitinkamai 11,3 ir 14,8 proc.
