Rudeniop klientų apmažėjo. Šunų kailis šaltuoju metų laiku labiau vertinamas dėl šilumos nei dėl grožio. Klientų eilė žinoma savaitė į priekį, darbo ritmas tapo ramesnis. „Dabar ne tiek dirbu, kiek ilsiuosi“, – prisipažįsta D. Raštikienė.
Šunų kirpimo salonas provincijoje daugeliui vis dar atrodo gero gyvenimo ar prabangos dalykas. Žmonių sambūriuose prireikus pasisakyti profesiją, vyresnieji staiga nutyla. Jiems pritrūksta vaizduotės, kad bent iš mandagumo paklaustų, įvertintų tai, ką daro D. Raštikienė. Kitaip elgiasi jaunesnieji. Jie klausia, kiek šunų per dieną ji nukerpa, kokių veislių augintinių jai pasitaiko daugiausia. Vis dėlto ir jiems neretai atrodo, kad šunų kirpykla, kaip ir šunys – prabangos daiktas.
„Šunys žmonėms nėra prabangos daiktas. Praėjo tie laikai, kai namą, automobilį ir šunį turintys žmonės buvo vadinami turtingais. Juk šunis mėgsta laikyti netgi pensininkai. Juos šeimininkai įsigyja paprasčiausiai dėl kompanijos. Žmonėms trūksta tokių kompanionų, kurie prisirišę tik prie jų ir visada tik šypsosi. Nemažai žmonių daug dirba. Grįžę namo daugiausia tenori prieraišaus švelnumo. Gal jie, kaip aš pati – egoistai? Vis daugiau žmonių laiko šunis. Jau įprasta matyti šunis ir reklamose“, – samprotauja D. Raštikienė.
Šunininkystės siurprizai
Prieš devynerius metus, kai ji pradėjo kirpti ne tik savus, bet ir svetimus šunis, taip nebuvo. Retos kvalifikacijos meistrė prisimena, kai per savaitę Mažeikiuose ji nukirpdavo vos du ar tris gyvūnus. Teko važinėti dailinti augintinių į Šiaulius, Tauragę. Iš pradžių tai buvo ne tiek verslas, kiek pomėgis.
Anuomet tapti šunų kirpėja irgi nebuvo taip paprasta. Dabar kiekvienas, kuris bent truputį moka rusiškai ar angliškai, gali tokią šunų kirpėjų mokyklą rasti kad ir Rygoje. Turėk pinigų, pusmetį pasimokyk, ir – pirmyn. Jei tik, žinoma, turi neblogą sveikatą, kantrybės ir gebėjimą bendrauti su šunimis. Tai ne toks jau mažas privalomų savybių komplektukas.
Tą dieną, kai siuvėja D. Raštikienė sumanė būsianti šunų kirpėja, apie kokias nors šios neįprastos profesijos subtilybes nežinojo nieko. Viskas prasidėjo tada, kai siuvėja įsigijo šunį. Ne bet kokį, o juodąjį škotų terjerą. Būtent šios veislės augintinis į škotų terjerą tampa panašus tik tada, kai bent retsykiais atiduodamas į profesionalios šunų kirpėjos rankas. Siuvėjai tai buvo dar viena naujiena. Ją sužinojo tik tada, kai jos namuose atsirado linksmas beformis kudlius.
Ambicingam siuvėjos charakteriui beformiškumas nebuvo tai, ką pavadintume gražiu ir teisingu. Negana to, įgimtas tobulumo siekis ją atvijo ir į šunų parodas. Nejučia, žingsnis po žingsnio, D. Raštikienė patyrė, ką reiškia gražus šuo, kuo gyvena jų šeimininkai, ką veikia šunų grožiu besirūpinančios kirpėjos.
Nenorėjo įsileisti į rinką
Prisimindama šunų kirpėjos karjeros pradžią D. Raštikienė priversta prisiminti ir gedulo dienas. Tuo metu buvo praradusi savo mylimą škotų terjerę. Gedėdama svajojo, kad kas nors jai padovanos naują šuniuką. Tačiau svajonės kažkodėl nesipildė.
Sykį, susitikusi kieme pažįstamą kinologę, garsiai pafantazavo: „Ogi būčiau šunų kirpėja, tai bent svetimais šuniukais pasidžiaugčiau“. Bičiulė iš to ne pasijuokė, o paskatino: taip ir padaryk, juk šunų kirpėjų trūksta. Kaip tik tuo metu buvo apsirgusi vienintelė Mažeikiuose dirbanti šunų kirpėja.
Vis dėlto ir šiai svajonei nebuvo lemta žaibiškai išsipildyti. Nė viena kirpėja nenorėjo D. Raštikienei perduoti savo amato paslapčių. Jos puikiai suprato: tai joms reikštų vien konkurenciją. Tarp kirpėjų klientų buvo mažeikiškių, kuriems į kirpyklą Šiauliuose ar Klaipėdoje nuvežti savo mylimą augintinį – ne tokia jau didelė bėda.
Kartais prireikia antsnukio
Sau mokytoją D. Raštikienė susirado vien kinologės padedama. Kai tik sužinojo, kad galės mokytis, metė siuvinius ir traukiniu išvyko į Šiaulius.
Devyneri metai – tinkamas laikas įvertinti, ar tai buvo geras kelias, ar tik emocija, įnoris, avantiūra. Pradžioje mažeikiškei teko patirti ir nelabai malonių dalykų. Ji gerai žino, kas yra šuns dantys, kuo jie gresia nepatyrusiam.
„Reikėjo laiko, kad suprasčiau, kodėl jie nesiduoda kerpami. Didelė meilė nepadeda. Dabar žinau, kaip su šunimi susitarti, kaip jo paprašyti. Žinau iš akių ir pozos, kada šuo ruošiasi kąsti. Toks šuo bijo žirklių, kirpimo mašinėlės ir svetimų rankų. Dažniausiai tai būna mažai su svetimais žmonėmis bendravęs šuo. Tokiam šuniui būtina uždėti antsnukį. Pasitaiko, kad pradėjus kirpti šuo apsiramina. Tačiau kai kuriems reikia snukį kuriam laikui užrišti raišteliu, kad galėtum apkirpti. Taip gražiai lygiai gal ir nepavyksta, bet kaltūnus nukerpu“, – pasakojo D. Raštikienė.
Ją nustebino ir tai, kad pudeliai yra ne patys švelniausi ir ramiausi klientai: „Buvau įsitikinusi, kad jie iš kartos į kartą perduoda prielankumą žmogaus rankoms. Juk tai veislė, kurią privalu kirpti. Pasirodo, jie patys pikčiausi. Gal man tokie pasitaikė, gal jie buvo blogai išauklėti? Kita vertus, įdomiausia kirpti yra irgi pudelį. Kirpti šį šunį – beveik tas pats, kas kurti skulptūrą. Panašūs yra ir garbanotieji bišonai“.
Penkios šukuosenos per dieną
Kirpėja pastebi, kad pastaruoju metu agresyvių šunų gerokai sumažėjo. O jei ir likę – tai vyresnio amžiaus šunys. Tai ji sieja su augančia šunų šeimininkų kultūra: „Žmonės, ypač jauni, supranta, kad šuo – ne daiktas, o draugas, jie žino, kaip su šunimi elgtis. Šukuoja jį nuo mažų dienų. Ir į kirpyklą savo augintinius atveda be baimės. Vieni, tiesa, stebi, kaip vyksta procesas, o kiti – palieka, pasitiki“.
Iki atidarant saloną mažeikiškė glaudėsi po vienu stogu su veterinarijos klinika. Staiga ūgtelėjusią paslaugų paklausą labiausiai pajuto šių metų pavasarį. Būtent tai jai pakišo mintį apie nuosavą kirpyklą.
Įprastą dieną D. Raštikienė apkerpa keturis ar penkis šunis, neretai ir daugiau. Kiekvienam šuniui ji skiria vidutiniškai tris valandas. Jei kailis neususivėlęs ar šeimininkas jį dažniau veda į kirpyklą, laiko prireikia mažiau. Jei kailis apleistas ar šuo toks didelis, kokie yra pačios kirpėjos juodieji rusų terjerai, trys ar netgi keturios valandos prabėga nejučia. Dviems savo šunims apkirpti mažeikiškė skiria iki aštuonių valandų.
Neseniai kirpėja grįžo iš seminaro, kuriame iš Maskvos atvykusi šio amato meistrė mokė, kaip išradingai kirpti ir dekoruoti ne parodoms, o namų džiaugsmui laikomus Jorkšyro terjerus. Ten išmoko dekoratyviai iškarpyti tokių šunų kailį, papuošti ausis blizgučiais.
Siūlo žaismingų naujovių
Lietuvoje, ypač didmiesčiuose, šunų kurpyklų poreikis auga. Šių įstaigų daugėja, o klientų stoka jos nesiskundžia. Panašūs seminarai, į kurį Lietuvos kirpėjas pakvietė maskviškė Irina Smirnova, labai populiarūs. 20 metų patirtį turinti, ne vieną apdovanojimą konkursuose pelniusi šunų kirpėja moka išgražinti ne tik Jorkšyro terjerus, bet ir garbanotus bišonus, pudelius. Jų šukuosenos panašios į sraigtus, angelo sparnus, besisukančius ratukus ir kitokias grožybes.
Anot Danutos, žaismingos šunų šukuosenos žmonėms kelia nuotaiką. Iš palikto plotelio plaukų suformuota figūrėlė – gera išeitis, kai šuns kailis labai susivėlęs, jį reikia kirpti labai trumpai arbai tai daroma dėl šeimininko patogumo. „Norint kurti ką nors panašaus, reikia turėti menininko gyslelę, patirties ir supratimo apie šunų kailio savybes – ką iš jo galima padaryti“, – sakė Danuta.
Pirmieji Mažeikių šunų kirpėjos klientai jau turėjo progų patirti, ko seminare išmoko Danuta. „Žiūrėjo kokias penkiolika minučių ir stebėjosi: „Oi, kaip įdomu“, – prisiminė meistrė klientų reakciją. Šypsodamiesi šeimininkai išėjo ir kai ant bišono paskuigalio kirpėja suformavo kaspiną: dėl to šuo tapo panašus į gyvą dovanėlę.
Narkozės nenaudoja
„Mieliau dirbu, bet nekalbu. Tačiau svajoju į savo saloną sukviesti žmones pamokyti, kaip šukuojami šunys. Jie suprastų, kad šunys kirpykloje nemigdomi, nemušami, neskriaudžiami ir kad šunų čia nebijoma“, – sakė D. Raštikienė. Anot mažeikiškės, labai retai kuris šuo nepasiduoda kirpimui, o jei toks pasitaiko, juo pasirūpinama veterinarijos klinikoje, ne kirpykloje. Ten veterinarai pasirūpina narkoze, o paskui ir nukerpa. „Tokių į mano saloną nebeveda, ir dėl to tik džiaugiuosi“, – sakė kirpėja.
Kirpėjai geriau patinka, kai šeimininkas patiki augintinį kirpėjai ir pasiima jį tik po procedūros. Tada šunį lengviau suvaldyti, nereikia kartu su šunimi valdyti ir šeimininko, kuris nesusilaiko nepuolęs kirpėjai į pagalbą, tačiau šitaip tik trukdo, nes šuo kirpimo metu vis tikisi, kad šeimininkas jį nuo šio gražinimo išgelbės. Gyvūnas tada vis taikosi pasprukti.
Kas šiame darbe sunkiau – psichinės užduotys ar fizinis krūvis? Susikalbėti su šunimis kirpėjai nesunku. Tačiau fiziškai tai gana nelengvas darbas. Labiausiai vargsta rankos, nugara, kojos. Ilgai tenka išstovėti panašioje padėtyje.
Kerpa kates ir triušius
Kirpėja dirba nuo devintos ryto iki vėlumos. Jei klientai labai prašo, pasilieka ir iki dešimtos ar vienuoliktos vakaro. Kito įvairias paslaugas siūlančio panašaus salono Mažeikiuose nėra. Be D. Raštikienės, čia dar dirba kirpėja, kuri apsiriboja tik Jorkšyro terjerais. Nemažai žmonių patogu šunį atvesti po darbo, nenori laukti eilėje. Daugelis neturi laiko ar įkvėpimo, kad savo augintinių grožio ir higienos procedūras dar ir planuotų.
„Jei tau patinka plikas šuo, tai tas grožis kainuoja mažiau – nuskuti jį kartą per metus, kad gražiau plaukai augtų, ir gana. O jei tau patinka išpudruotas, iškvėpintas ilgaplaukis šuo, vedi jį į kirpyklą dažniau“, – dalijosi savo mintimis kirpėja.
Dažniausi jos salono lankytojai – Jorkšyro terjerai. Tokių šunų čia atvedama apie penktadalį. Šiek tiek mažiau – Vakarų baltųjų škotų terjerų, Maltos bišonų. Nemažai ir spanielių. Vis dar pasitaiko pudelių – tų, kurie prieš devynerius metus buvo patys dažniausi kirpėjos klientai. Be šunų, salone ji apkerpa katinus, dekoratyvinius triušius.
Šiuo metu D. Raštikienė klientams gali pasiūlyti netoli trijų dešimčių įvairiausių šunų šukuosenų variantų, taip pat ir neseniai pramoktas dekoravimo gudrybes: „Kai dirbau siuvėja, pamačiusi audinį įsivaizduodavau, ką galėčiau iš jo pasiūti. Dabar tokia medžiaga man yra šuns kailis. Pamačiusi greitai susigaudau, kaip jį galima sutvarkyti ar papuošti. Tada ką nors pasiūlau šeimininkui, parodau nuotraukas“.
Ne visiems reikia meno
„Esame šiaurietiško sukirpimo žmonės, gerokai santūresni, mums labiau patinka saikas. Nepalyginsi kad ir su rusais, kuriems patinka viskas, kas ryšku, blizga. Jie renkasi įmantresnes šunų šukuosenas. Galiu pasakyti, kad pas mane atvykstantys telšiškiai nėra tokie konservatyvūs, kaip mažeikiškiai. Ką nors pastariesiems pasiūlius gali tikėtis „Nereikia“, – sakė kirpėja.
Kaimynai irgi atidžiai vertino D. Raštikienės išvaizdą. „Jie žiūrėjo man į veidą ir klausė: „Ar pati dirbsite?“ Jiems atrodė, kad iš mano išvaizdos jiems paaiškės, ar gera, tvarkinga būsiu kaimynė. Išgirdau ir vertinimą : „Atrodote normaliai“, – prisiminė specialistė.
Klientų antplūdžio kirpėja tikisi pavasariop, atšilus orui: „Vasarą grįžtu namo tik pamiegoti. Telefonas netyla, daugelis prašo: „Mums tik truputį“. Tas „truputis“ užtrunka ne mažiau kaip valandą. Tačiau negaliu atsakyti. Noriu, kad žmonės liktų patenkinti. Net sausio pirmą kai kas ieško šunų kirpėjos paslaugų. Pensininkai kartą per metus irgi gali sau leisti atvesti šunį ir sumokėti už kirpimą 50 litų. Senyvo amžiaus moteriai tai kur kas lengviau nei kokias šešias valandas vargti, kol nukirpsi, be to, ne taip dailiai, kaip norėtum“.
Neranda porininkės
D. Raštikienė tai pat pastebi, kad dabar kai kurie klientai su nuostaba apžvelgia jos naująsias patalpas, netgi mesteli repliką: „Prasigyvenot“. Kirpėja svarsto: ar derėtų tai suprasti kaip pavydą?
Atsidarius smulkių gyvūnų saloną, darbas įgijo griežtesnę dienotvarkę, atsirado daugiau rutinos. Kartais moteris jaučiasi šiek tiek vieniša. Šunys vis dėlto negali pakeisti žmonių. Kirpėja tebesvajoja apie kolegę, su ja galėtų pasitarti, pabendrauti. Ji supranta, kad gyvenimo vien darbu paversti nėra gerai.
Surasti net ir šunų kirpėjos kvalifikacijos neturinčią mokinę D. Raštikienei vis nepavyksta. Salone vos savaitę padirbėjusios moterys staiga aptinka, kad nėra tokios sveikos ir stiprios: paskausta nugarą, išryškėja alergija.
