Įsiskolino dvidešimt centų
Visą spalio mėnesį trukusio eksperimento metu R. Perminas bandė pragyventi už sumą, kuri prilygsta šiuo metu Lietuvoje nustatytai minimaliai algai – 850 litų. Žinoma, gaunantys minimalų atlyginimą dar sumoka mokesčius, tad į rankas gauna 135 Lt mažiau.
Savo išlaidas vyriškiui teko sumažinti daugiau nei kelis kartus. Paskutiniąją eksperimento dieną pasiskolinti vis dėlto teko - jis sakė išleidęs visą turėtą sumą ir sau įsiskolinęs dvidešimt centų. „Spalio 15 d. mes pradėjome ir šiandien jau yra paskutinė diena. Ir paskutiniąją dieną mums baigėsi visi pinigai – visi iki vieno. Mes turėjom paimti dvidešimt centų iš ateities fondo – tiek mums pritrūko“, - juokavo eksperimentą atlikęs R. Perminas.
Už minimalią algą išgyventi mėnesį jis ėmėsi ne vienas. „Tai buvo dviejų žmonių eksperimentas (kiekvienas turėjom po 850 litų - DELFI). Svarbu tai, kad mūsų gyvenimas iš esmės nepasikeitė: mes dirbome tuos pačius darbus, turėjome tokias pat kasdienės išlaidas. Tiesa, jos šiek tiek pasikeitė – vietoj to, kad mes kasdien valgytume pietus su kolegomis, dažnai nešdavomės pietus į darbą. Tai, kas likdavo po vakarienės, mes šildydavomės darbo vietoje ir pasakodavome visiems kolegoms, kodėl mes tai darome“, - sakė pašnekovas.
Norėdamas, kad eksperimentas pasisektų, jis sakė griežtai apskaičiavo, kiek gali išleisti per dieną, iš anksto atidėjo tam tikrą pinigų sumą neišvengiamoms išlaidoms, pavyzdžiui, mokesčiams. „Mes pasiskaičiavome dienos biudžetą, jis dviems žmonėms buvo apie 40 litų. Tokia suma - jau atmetus būtinąsias išlaidas, kurias mes atidėjome – mokesčius“, – pasakojo jis.
Vis tik, nors ir stengdavosi neišlaidauti, R. Permino teigimu, kartais dienos išlaidos numatytąsias viršydavo dvigubai, tad kitą dieną tekdavo taupyti dar labiau. „Mes pakankamai griežtai suplanavome, kad vieną dieną išlaidos būtų 40 litų, bet būdavo dienų, kada dėl vienų ar kitų priežasčių išleisdavome ir 70 – 80 litų. Tuomet kitomis dienomis reikėdavo pasispausti iki 10 – 20 litų“, - prisiminė R. Perminas.
Vyriškis neslėpė, kad išlaidas itin reikėdavo mažinti tuomet, kai nuspręsdavo neatsisakyti anksčiau įprastų pramogų. Po tokių vakarų tekdavo parduotuvėje atidžiau rinktis produktus. „Nueiti į kiną keliems žmonėms ar kur nors pasisėdėti – pilnas dviejų dienų biudžetas. – suskaičiavo pašnekovas – Tuomet už tuos likusius dešimt litų tekdavo suktis - nueini į parduotuvę, kai jau būni susipirkęs kažką iš anksto, likę pinigai išleidžiami talonėliui ar mineraliniam vandeniui”.
Aiškių priežasčių, kas paskatino patogų gyvenimą mėnesiui iškeisti į nuolatinį išlaidų skaičiavimą, jis įvardinti negalėjo. „Į šį klausimą man dažnai tekdavo atsakinėti ir konkretaus, abejonių nesukelsiančio atsakymo nėra. Nesinori kažką daryti dėl kažko, kad būtinai būtų prasmė: mes kartais sau leidžiame tokius eksperimentus tiesiog tam, kad sužinotume, kaip yra, kaip būna, ar įmanoma apskritai kažko išmokti. Ir iš tikrųjų, mes nemažai išmokome“, - kalbėjo jis.
Neatsisakė nei automobilio, nei pramogų
Eksperimento metu jis sakė pastebėjęs, kaip mažai uždirbant sunku sau leisti pramogauti ar turėti hobį. „Drąsiai sakau, kad jokio hobio turėti neįmanoma. Normalaus gyvenimo hobiai niekaip nepritampa. Labai sunku skaičiuoti ir tuomet, kai, pavyzdžiui, išeini kažkur su draugais. Taip, gal ir galima sakyti, kad visada gali skaityti knygas, bet knygos kaina yra 50 litų, nebent turi jas skolintis“, - stebėjosi R. Perminas.
Jam pačiam su dilema – skirti pinigus linksmybėms ar maistui – teko susidurti eksperimento mėnesį neatsisakius mėgiamo įpročio lankyti baseiną. Poros valandų pasiplaukiojimui jis išleisdavo visą savo dienos limitą. „Kai uždirbi įprastai, žinai, kad gali nueiti į baseiną už 25 litus porai valandų. Tai nebėra problema, o eksperimento metu buvo“, - prisiminė jis.
Tiesa, socialinio gyvenimo kokybė, R. Permino teigimu, nepablogėjo ir lengviau išlaidaujantiems draugams pavydo nekilo. Nors ir teko visą mėnesį taupyti, R. Perminas sakė neatsisakęs nei pramogų, nei automobilio.
„Jo neatsisakėme ir naudojomės. Vienas automobilis – vieno žmogaus darbo priemonė, tad kuras nekainuoja, o kitas automobilis buvo pilnai aptarnautas iš mūsų lėšų“, - sakė jis. Dėl mažesnių pajamų nepasikeitė ir jo maitinimosi įpročiai.
„Nebuvo taip, kad, pavyzdžiui, mėsa yra brangus dalykas ir mes jos atsisakome. Ką iš tikrųjų labai stipriai galima pajusti, tai alkoholio, ypač jei tai būdavo koks nors stiprus alkoholis, kainas. Tikrai labai brangu jį pirkti parduotuvėje. Nerūkome, bet, manau, kad su cigaretėmis turėtų būti lygiai taip pat“.
Pinigų trūkumas – kasdienis galvos skausmas
Blogiausias dalykas gaunant tokias pajamas, R. Permino manymu, - ne ko nors atsisakyti, bet žinoti, kad taip teks elgtis ir ateinantį ar dar kitą mėnesį. „Blogiausia tai, kad nors ir visada turi galimybių kažkaip suktis, pavyzdžiui, išvažiuoti kaimą, kamuoja ta mintis, kad kitą mėnesį bus taip pat, niekas nepasikeis. Tai turėtų būti didelis akstinas žmonėms pakeisti situaciją, - kalbėjo jis. – Apie jokį džiaugsmą apskritai nekalbama – tik kaip čia elgtis, kaip sutaupyti. Ir tai yra kasdienis galvos skausmas, o gyvenimo kokybė tikrai turėtų būti ne tokia“. Jis sakė, kad itin gąsdinantis jausmas – matyti, kaip kasdien tiesiog „tirpsta“ pinigai. „Galbūt po to žmonės ir ima greituosius kreditus, kažkokių kitų būdų ieško“, - svarstė pašnekovas.
Eksperimento metu jis sakė ir pasimokęs – pradėjo atidžiau domėtis tuo, ką perka. „Jei esi kažkokiuose rėmuose, kartais esi priverstas iš esmės pažiūrėti į viską: vertę, kainą už kilogramą, apsvarstyti, ko iš tikrųjų reikia, - kalbėjo jis. – Išmokome žvalgytis į kitas lentynas, suprasti, kas yra svarbu, kas nesvarbu. Kai gali sau leisti truputėlį daugiau, tu to nedarai, nes atrodo viskas labai natūralu - jei kažko užsimanei, nusipirkai“.
Vis tik, ateityje savo noru taip savęs riboti jis daugiau nebenorėtų. „Kai kurie dalykai iš tikrųjų buvo labai gera pamoka”, – kalbėjo jis. – Į juos dėmesį kreipsime ir toliau, bet visą laiką taip negyvenčiau“.
