Atlyginimų atotrūkis
Anot ekonomisto Sigito Besagirsko, galima pastebėti, kad atlyginimų atotrūkis miestuose pasiskirsto labai proporcingai.
„Kuo miestas didesnis – tuo atlyginimai yra didesni. Sakykime, tas maksimalus skirtumas yra 400 eurų, priklausomai nuo regiono, bet daugiausiai žmonės uždirba, aišku, Vilniuje“, – teigė jis.
Tiesa, nelabai daug nuo sostinės atsilieka ir kiti didieji miestai – Kaunas ir Klaipėda. Pasak pašnekovo, tam yra labai objektyvių priežasčių.
„Viena priežastis – yra sukuriama pridėtinė vertė. Mes matome, kad finansinis sektorius biotechnologijos, kitos aukštosios technologijos, IT kompanijos – jos, daugiausiai, įsikūrusios didžiuosiuose miestuose, o didžioji dauguma – Vilniuje ir Kaune. Natūraliai, jos sukuria didesnę pridėtinę vertę, tai reiškia, kad darbdavys gali daugiau sumokėti darbuotojams“, – teigė S. Besagirskas.
Mažiausi atlyginimai – Utenoje
Anot ekonomisto, skirtumas tarp Utenos ir kitų regionų – nėra toks didelis, tačiau, vis dėlto, nustatyta, kad mažiausius atlyginimus šiuo metu gauna būtent Utenos apskrities dirbantieji.
„Kituose regionuose, natūralu, kad, jeigu išlaidos yra mažesnės, tai ir darbdaviai moka mažiau, ir galimybės yra mažiau mokėti. Tiesiog, kur yra pigiau, kur sukuriama mažesnė pridėtinė vertė – ten atlyginimai ir mažesni. Jeigu mes pasižiūrėtumėme išlaidas, tarkime, kiek kainuoja buto kvadratas Zarasuose, Vilkaviškyje ar Molėtuose – jis kainuoja kelis kartus mažiau nei Vilniuje. Vilniuje, automatiškai, viskas kainuoja daugiau, tad ir atlyginimai yra didesni. Kaip ir viskas susideda“, – teigė jis.
Tačiau, S. Besagirsko teigimu, didesnis atlyginimas dar nereiškia, kad vilniečiai yra turtingiausi žmonės Lietuvoje.
„Vilniuje yra labai skirtingų gyventojų. Yra, kurie gauna tikrai daug ir kelis kartus daugiau nei atlyginimo vidurkis, ir yra tie, kurie gauna tiek, kiek gauna žmogus Utenoje ar dar mažiau, tai sakyti, kad vilnietis yra turtingas – statistiškai, imant vidurkį – taip, bet, jeigu mes įvertinsime vilniečio išlaidas ir gyvenimo kokybę, aš turiu omeny kamščius, vietų trūkumą darželiuose, mokyklose – klausimas, ar ta kokybė geresnė Vilniuje, ar kokiuose Širvintose, ar Anykščiuose. Galbūt regionuose net ji ir geresnė“, – aiškino pašnekovas.
Anot S. Besagirsko, pagrindinis dalykas, kas lemia išlaidų skirtumus Vilniuje ir ne Vilniuje – būtent būstas.
„Nuoma, banko palūkanos – viskas, grubiai, susideda į kvadrato kainą, o ji yra tikrai labai skirtinga visur, tačiau yra ir visos kitos išlaidos: toje pačioje parduotuvėje Vilniuje ar Utenoje – kainos yra tokios pačios, gal kažkiek skiriasi, bet tiek nežymiai, kad to mes net nepastebėsime. Drabužiai kainuoja panašiai, kuro kainos Vilniuje ir Utenoje irgi yra tokios pačios, taigi būsto kaina yra pats esminis faktorius, pagal kurį sprendžiame, ar brangu tame mieste gyventi, ar nebrangu“, – aiškino ekonomistas.
Atskleidė, kur rinktųsi gyventi pats
Paklaustas, kur, pagal ekonominį rodiklį, geriausia būtų gyventi Lietuvoje, ekonomistas S. Besagirskas teigė, jog jis pats rinktųsi atokią vietą prie vandens, kaime, kur aplink tik ramybė ir gamta.
„Aš mėgstu vienatvę, tai aš tikrai pasirinkčiau ramią vietą. Gal tai būtų Neringa, o gal kur nors kaimo trobelė prie Zarasų, prie ežero. Nežinau, bet nemanau, kad rinkčiausi Vilnių. Taip, Vilnius yra šaunus miestas ir čia labai gera praleisti savaitgalį, bet vakare, kai grįžti pavargęs po darbo, tai norisi ramybės, gamtos ir nematyti žmonių“, – atviravo jis.
Pasak jo, jei turėtų tokią galimybę – tikrai negyventų mieste, kuriame fiksuojami didžiausi atlyginimai.
„Aš manau, kad, jeigu būtų kažkoks stebuklingas susisiekimas – skraidančios lėkštės ar kažkas – kad galėčiau per penkias minutes atsidurti Lietuvoje, aš tikrai gyvenčiau ne Vilniuje“, – teigė ekonomistas.
Viešųjų įstaigų atlyginimai
Tam tikri pokyčiai pastebimi ir viešųjų įstaigų atlyginimuose. Anot S. Besagirsko, didžiausias augimas buvo būtent valstybiniame sektoriuje.
„Nepaisant to, kad ekonomika dabar yra recesijos fazėje, ko gero, mes risimės žemyn ir matome, kas vyksta su baldų pramone, kas vyksta su viešuoju maitinimu ir kitais sektoriais, kur, iš tikrųjų, yra masiniai atleidimai, tuo tarpu valstybinis sektorius – leidžia sau kelti atlyginimus ir tai yra didelė problema tam pačiam verslui, kur trūksta iki šiol kvalifikuotų specialistų ir dėl to mes atsisakinėjame ir eksporto užsakymų, ir panašiai“, – aiškino ekonomistas.
Anot jo, tokius darbuotojus nuvilioja būtent valstybinis sektorius.
„Kadangi pats dabar ieškau ne vieno darbuotojo, tai teko kalbėti su darbuotojais, kurie sako: taip, čia siūlote tokį atlyginimą, bet, jeigu aš paimčiau 70 procentų to, ką jūs siūlote – aš gaunu darbą valstybiniame sektoriuje, bet ten darbo krūvis 10 kartų mažesnis. Jokio streso, visi mamadieniai, tėvadieniai kada nori, nereikia derintis prie kitų kolegų ir panašiai. Tai yra didelė problema verslui, kuris dabar turi ganėtinai įtemptą laiką, kad valstybinis sektorius, keldamas atlyginimus, nusivilioja darbuotojus“, – teigė S. Besagirskas.
Anot jo, valstybinis sektorius – labai netolygus.
„Yra labai reikalingos viešos paslaugos ir kai kurios, kaip mes manome, labai savitikslės ir netgi kai kurios institucijos yra labai savitikslės. Manau, kad viešąjį sektorių reikėtų gerokai pravalyti, segmentuoti ir atsisakyti tų perteklinių, nereikalingų institucijų ir pareigų“, – įžvalgomis dalijosi pašnekovas.
Visą reportažą galite rasti LNK portale:
