Darbo užmokestis augo beveik 9 kartus
Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 1995-ųjų sausio 1-ąją vidutinis darbo užmokestis į rankas Lietuvoje buvo 105 Eur ir sudarė tik 7,9 proc. tuo metu Vokietijoje buvusio atlyginimo, kuris siekė 1331 Eur.
„Nuo 1995 m. darbo užmokesčio pokytis Lietuvoje yra įspūdingas“, – skaičiavo Ž. Mauricas ir teigė, kad lyginant su 2020-ųjų III ketv., nuo 1995 metų is išaugo beveik 9 kartus, kai Vokietijoje didėjo tik 1,6 karto.
Remiantis statistikos departamento duomenimis, nuo pat 1995-ųjų vidutinis atlyginimas didėjo nuosaikiai, iki 2000-ųjų kasmet kildamas po keliolika ar keliasdešimt eurų.
Spartesnis augimų augimas buvo pastebimas nuo 2006-ųjų, tačiau 2009-aisiais, šalyje esant krizei, atlyginimas nežymiai mažėjo, o vėl kilti pradėjo 2011-aisiais, kai siekė 461,8 Eur.
Dar sparčiau atlyginimų kilimas įsibėgėjo Lietuvai įstojus į euro zoną, 2015-aisiais.
2016-aisiais, lyginant su praėjusiais metais, jis didėjo beveik 50 Eur, panašus augimas buvo ir 2017-aisiais, kuomet vidutinis atlyginimas į rankas nuo 602,3 Eur kilo iki 660,2 Eur.
2018-ųjų sausio 1-ąją jis dar labiau augo ir buvo 720 Eur, o 2019-aisiais pasiekė 822,1 Eur. Naujausiais duomenimis, 2020-ųjų III ketv. vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje siekė 922 Eur į rankas.
„Lietuviškojo atlyginimo skirtumas nuo vokiško 1995-aisiais buvo daugiau nei 12 kartų. O dabar tas skirtumas beliko tik kiek daugiau nei 2 kartai.
Dabar, 2020 III ketv. duomenimis, lietuviškas vidutinis atlyginimas jau sudaro 44,2 proc. vokiško“, – lygino ekonomistas.
Augimą lėmė trys priežastys
Ž. Maurico teigimu, sparčiau vytis ir artėti prie vokiško atlyginimo padėjo keletas dalykų – tai – Lietuvos narystė Europos Sąjungoje (ES), įstojimas į NATO ir 2015-aisiais įvestas euras.
„Tai Lietuvai leido padaryti labai spartų proveržį lyginant su kitomis buvusiomis Sovietų Sąjungos šalimis ir prisivyti Vakarų valstybes tikrai labai įspūdingu greičiu.
Lietuvos atlyginimų ir ekonomikos augimas nuo 2004 m. iki 2020 m. buvo vienas sparčiausių visoje Europoje“, – sakė jis.
Pasiteiravus, ar Lietuvos vidutinis atlyginimas ir toliau artės prie vokiškojo, ekonomistas teigė, kad pasivyti šią šalį nebus labai lengva.
„Kuo arčiau esame, tuo vytis tampa sudėtingiau.
Jeigu mes pažvelgsime į Rytų Europos istoriją, tai ji praktiškai visą laiką buvo šiek tiek skurdesnė nei Vakarų Europa ir tie pokyčiai yra pakankamai inertiški, jie neatsitinka staiga.
Kas padeda pasiekti staigius pokyčius, tai yra kažkokie neigiami dalykai kitoje barikadų pusėje, tarkime, jeigu Vakarai smuktų, tada galėtume pasivyti, bet ir čia didelis klausimas, nes mes esame labai priklausomi nuo jų ir tik kelios šalys sugebėjo tokį proveržį padaryti ir aplenkti Vakarus“, – aiškino jis.
Pasak Ž. Maurico, vienas tokių pavyzdžių galėtų būti Airija.
„Ji iki pat 1980 m. pabaigos buvo panašiame lygyje, kokiame Lietuva yra dabar, ir per 20 metų Airija sugebėjo ne tik pasivyti, bet ir aplenkti Vokietiją ir tapo realiai turtingiausia ES valstybe po Liuksemburgo.
Jos sėkmę lėmė pasirinkta agresyvi mokesčių ir investicijų pritraukimo strategija. Įmonės į Airiją keliasi, nes ten mažesni mokesčiai, o dar gauna prieigą prie ES rinkos“, – aiškino jis.
Kaip kitą pavyzdį ekonomistas pateikė Suomiją.
„Ji buvo labai panašaus išsivystymo lygio, kaip Baltijos šalys tarpukario laikotarpyje, taip pat nukentėjo II pasaulinio karo metu ir jie kryptingai pasirinko kryptį artėjimo su Skandinavijos šalimis ir kartais formaliai joms net yra priskiriama, kas yra labai didelis laimėjimas. Tai jie tai padarė per ilgesnį laikotarpį, per 30-40 metų, bet praktiškai prisivijo ir net vienu metu buvo aplenkę Skandinavijos šalis ir Švediją. Ir jie taikė gerovės valstybės modelį“, – teigė jis.
Tiesa, kuriuo keliu geriau sukti Lietuvai, Ž. Mauricas tikino, kad šiandien mums būtų geriau laikytis Airijos pavyzdžio.
„Kuriuo keliu eina Lietuva, kol kas neaišku. Galbūt yra didesnis noras eiti gerovės keliu, bet mes lyg einame Airijos pavyzdžiu ir blaškomės. Tai – didžiausias iššūkis, nes to kelio konkrečiai nepasirenkame, kuriuo norime eiti ir didelis klausimas, ar galime pakartoti Suomijos sėkmę, nes mūsų visuomenė yra gerokai labiau susiskaldžiusi.
Aš sakyčiau, kad prasmingiau būtų taikyti Airijos modelį ir taikyti agresyvesnį investicijų pritraukimą, nes Suomijos modelis mums gali ne visai pavykti, nes visuomenėje yra atsiradę didelių tektoninių lūžių, tai regioninė atskirtis, socialinė, švietimas, kuriuos nebus lengva užglaistyti“, – teigė ekonomistas.
Mato iššūkių
Kalbėdamas apie prognozes, Ž. Mauricas sakė, kad šiemet lietuvių laukia mažesnis atlyginimų kilimas nei pernai, o viskas – dėl užsitęsusio karantino.
„Ekonomikos augimas taip pat bus šiek tiek bus mažesnis, bet mes vis tiek galime sugeneruoti 4-5 proc. atlyginimų augimą, ir kad jis būtų ir 2022, 2023 metais, arba net didesnis.
Jei tokio augimo nebus, tai vėlgi, gali lemti tam tikrą tam tikrų gyventojų sluoksnių nusivylimą ir vėl paskatinti emigraciją ir protų nutekėjimą, kurie yra talentingi, darbštūs, turi idėjų.
Nes tie atlyginimai, jų skirtumai, vis tiek vis dar matuojami kartais. Tai gali sukelti stagnaciją ir protų nutekėjimą.
Portugalija yra papuolusi į tokią situaciją, jie reklamuoja, kad pas juos yra geras klimatas, panašus kaip Kalifornijoje, bet talentai vis tiek išvyksta iš Portugalijos.
Tai siekiant užtikrinti tvarų augimą ir susitvarkyti emigracijos balansą, reikia, kad atlyginimų skirtumai būtų procentais, o ne kartais, dėl to mums yra būtina didinti atlyginimus“, – kalbėjo jis.
