Dra­bu­žių prie­žiū­ra – kas­die­nis dar­bas

Ne­pai­sant to, kad pa­si­bai­gus vie­nam se­zo­nui ir pra­si­dė­jus ki­tam, no­ri­si rei­ka­lin­gus dra­bu­žius iš­trauk­ti iš spin­tų lyg nau­jus, daž­nai pa­si­tai­ko, kad nu­stem­ba­me pa­ma­tę ne itin ge­rai at­ro­dan­tį pal­tu­ką ar ne­ma­lo­nų kva­pą sklei­džian­čius ba­tus. Nors spe­cia­lis­tai pa­ta­ria tin­ka­mai pa­ruoš­ti ir lai­ky­ti tiek dra­bu­žius, tiek ava­ly­nę, pa­si­tai­ko ne­ma­žai klai­dų. Pir­mo­ji tai­syk­lė – ap­ran­ga ir ava­ly­ne rei­kia su­si­rū­pin­ti ne tik pra­si­dė­jus se­zo­nui – dė­me­sio jie rei­ka­lau­ja kas­dien. Svar­bus tin­ka­mas plo­vi­mas, dė­mių pa­ša­li­ni­mas lai­ku, lanks­ty­mo ypa­tu­mai ir lai­ky­mo są­ly­gos.

Šiuo­lai­ki­nė me­džia­ga nu­vi­lia

Kas šiais lai­kais ke­le­rius me­tus ne­šio­ja tuos pa­čius dra­bu­žius? Re­tas, ku­ris at­sa­ky­tų tei­gia­mai. Pra­mo­nė, le­kian­ti šim­ta­my­liais žings­niais per žmo­nių pa­są­mo­nę, be­si­kei­čian­ti ma­da ir pra­stė­jan­ti me­džia­gų ko­ky­bė su­po­nuo­ja idė­ją, kad tau­so­ti dra­bu­žius ir ava­ly­nę be­pras­miš­ka, nes vis tiek greit rei­kės ją keis­ti. Šiau­lių pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­ro Bui­ti­nių pa­slau­gų sky­riaus siu­vė­jų pro­fe­si­jos mo­ky­to­ja El­vy­ra Ne­meikš­tie­nė tei­gia, kad di­de­lį smū­gį šiuo­lai­ki­nių dra­bu­žių prie­žiū­rai su­duo­da ne­be to­kios tvir­tos me­džia­gos. „Me­džia­gos pra­stė­ja. Už­sie­ny­je ne­ban­džiau me­džia­gų pirk­ti, bet Lie­tu­vo­je tik­rai siau­bin­ga si­tua­ci­ja. Da­bar no­rint su­teik­ti pre­ki­nę iš­vaiz­dą, na­tū­ra­lus pluoš­tas yra pa­den­gia­mas che­mi­nė­mis plė­ve­lė­mis, to­dėl, kol neišp­lau­na­me, ne­ma­to­me ga­lu­ti­nio re­zul­ta­to, o kai iš­plau­na­me – vaiz­das ski­ria­si nuo ma­ty­to par­duo­tu­vė­je“, – sam­pro­tau­ja E. Ne­meikš­tie­nė.

Kal­bė­da­ma apie kai ku­rių me­džia­gų spe­ci­fi­ką ir pa­si­kei­ti­mus, pa­šne­ko­vė pri­pa­žįs­ta, kad me­džia­gos par­duo­da­mos ne­ko­ky­biš­kos, to­dėl jų prie­žiū­ra yra ki­to­kia nei mū­sų tė­vų ar se­ne­lių lai­kais. „Med­vil­nę ir li­ną anks­čiau ne­ga­rin­tą, ne­vi­rin­tą ne­bu­vo ga­li­ma ap­do­ro­ti, nes ji­s trau­kia­si, o da­bar bū­na taip ap­do­ro­tas, kad ne­be­sit­rau­kia. Se­niau su­si­trauk­da­vo po du cen­ti­met­rus, o da­bar be­veik nie­ko. Sa­ko, kad yra na­tū­ra­lus pluoš­tas, bet nau­do­ja­mi che­mi­niai da­žai ir pan. Šiaip eko­lo­giš­kų au­di­nių yra apie 1 pro­c., o juos įpirk­ti pa­pras­tam žmo­gui neį­ma­no­ma (kal­bu apie pra­ban­gius vil­nos ga­mi­nius ir pan.). Me­džia­gos par­duo­da­mos ne­ko­ky­biš­kos, o kai­nos nė­ra ma­žos“, – ap­gai­les­tau­ja siu­vė­jų pro­fe­si­jos mo­ky­to­ja.

Kaip pa­tik­rin­ti me­džia­gą? Pa­si­ro­do, tik­ra vil­na pa­de­gin­ta kve­pia ra­gu, na­tū­ra­lus šil­kas – plunks­na, o vis­ko­zė, li­nas ir med­vil­nė – po­pie­riu­mi.

Se­nos dė­mės – di­džiau­sias va­lo­mų dra­bu­žių prie­šas

Iš ei­lė­raš­čio apie tris pe­lė­džiu­kus ki­lęs pa­sa­ky­mas „ką ga­li da­ry­ti tuoj, nie­kad ne­da­ryk ry­toj“ tin­ka kal­bant ir apie dra­bu­žius. Įsi­se­nė­ju­sias dė­mes ypač sun­ku pa­ša­lin­ti praė­jus net ke­lioms die­noms, to­dėl ir su­tep­tas vie­tas iš­va­ly­ti rei­kia „tuoj“, nes „ry­toj“ ga­li bū­ti per vė­lu. Sku­bus dė­mių va­ly­mas la­bai ak­tua­lus na­tū­ra­lių pluoš­tų tu­rė­to­jams. E. Ne­meikš­tie­nė tei­gia, kad pir­miau­sia prieš ruo­šiant dra­bu­žius ki­tam se­zo­nui rei­kia pa­si­žiū­rė­ti, ar nė­ra dė­mių, ir jas iš­va­ly­ti. Su­lau­kus ki­to se­zo­no, dė­mės jau bū­na įsi­se­nė­ju­sios, ta­da iš­va­ly­ti ypač sun­ku.

Leng­viau­sia iš­va­lo­mos švie­žios dė­mės ir kai yra aiš­ki jų kil­mė. Pa­vyz­džiui, rie­ba­li­nes sun­kiau­sia iš­va­ly­ti – rei­kia karš­to van­dens, tru­pu­tį che­mi­ka­lų. Iš­si­va­lo, bet nė­ra leng­va. Rū­dys, ra­ša­las taip pat sėk­min­gai ga­li bū­ti pa­ša­li­na­mas re­mian­tis ir inst­ruk­ci­jo­mis ant eti­ke­čių. „Aš pa­ti, sa­vo nuo­sta­bai, iš­va­liau rū­dis, li­ku­sias po džio­vi­ni­mo ant ra­dia­to­riaus, nuo duk­ros pa­lai­di­nės nau­do­da­ma cit­ri­nos sul­tis. Nė žy­mės ne­li­ko. No­rint kad ne­lik­tų dė­mių, pir­miau­sia rei­kia su­drė­kin­ti, o po to nau­do­ti tam tik­ras prie­mo­nes“, – da­li­ja­si pa­tir­ti­mi pa­šne­ko­vė.

Aki­vaiz­du, kad pa­si­bai­gus se­zo­nui ir nu­spren­dus ar­ti­miau­siu me­tu ne­dė­vė­ti vie­no ar ki­to rū­bo, bū­ti­na pa­ša­lin­ti vi­sas li­ku­sias dė­mes, ki­tu at­ve­ju – va­ly­mas po pus­me­čio ga­li bū­ti daug su­dė­tin­ges­nis.

Me­džia­gų įvai­ro­vė ir prie­žiū­ra

Na­tū­ra­liems pluoš­tams (tiek odai, tiek kai­liams) rei­ka­lin­ga tam tik­ra prie­žiū­ra, o po­lies­te­riui, sin­te­ti­kai di­de­lių pa­stan­gų ne­rei­kia. Sin­te­ti­ka yra pa­tva­ri, šim­tą me­tų ne­suy­ra, prie­žiū­ra mi­ni­ma­li, bet, aiš­ku, ne­ga­li­ma su­grūs­ti – kei­čia­si siū­lės, for­ma. Ypač rei­kia sau­go­ti drėg­ną vis­ko­zę – jei­gu yra di­de­lis vė­jas, lau­ke ant vir­vės ne­ka­bin­ki­te.

Na­tū­ra­lus šil­kas rei­ka­lau­ja sa­vo­tiš­kos prie­žiū­ros. Tai pra­ban­gos da­ly­kas, to­dėl ir rū­pin­tis rei­kia la­biau. Jis nė­ra stip­rus. Na­tū­ra­lų šil­ką rei­kia plau­ti su šam­pū­nu, nes jis toks pa­ts kaip ir plau­kas – ga­mi­na­mas iš vabz­džių liau­kų. Šil­kas bi­jo sau­lės, de­zo­do­ruo­jan­čių me­džia­gų – ga­li pa­keis­ti spal­vas. Išs­kalb­tus li­ni­nius dra­bu­žius bū­ti­na iš­ly­gin­ti, nes at­si­ra­du­sios raukš­lės sun­kiai nyks­ta“, – tei­gia pa­šne­ko­vė.

Kaip pri­žiū­rė­ti ir kur lai­ky­ti vil­no­nius dra­bu­žius?

At­vė­sus orams, ieš­ko­me šil­tes­nio dra­bu­žio, ma­lo­nes­nio, na­tū­ra­les­nio au­di­nio. Vie­nas iš jų – vil­na, ku­rią rei­kia ypač sau­go­ti ir ati­džiai skalb­ti, nes ji kei­čia ir for­mą, ir spal­vą, to­dėl ne­pa­tar­ti­na skalb­ti su ki­tais rū­bais. „Megz­ti­nius, jei­gu jie yra na­tū­ra­lios vil­nos, ga­li­ma plau­ti su šam­pū­nais. Džio­vin­ti re­ko­men­duo­ja­ma tik ho­ri­zon­ta­liai iš­tie­sus ant džio­vyk­lės ar sta­lo – jo­kiu bū­du ne ant vir­vių. Pri­žiū­rint vil­ną, bū­ti­na pa­nai­kin­ti dė­mes vos pa­si­bai­gus se­zo­nui – iš­si­plau­ti, jei ga­li­ma tai da­ry­ti, iš­va­ly­ti che­miš­kai, jei nu­ro­dy­ta to­kia ga­li­my­bė ap­ra­še“, – apie vil­no­nių dra­bu­žių prie­žiū­rą pa­sa­ko­ja E. Ne­meikš­tie­nė.

Paš­ne­ko­vė už­si­me­na ir apie med­vil­nės spe­ci­fi­ką. Šio au­di­nio dra­bu­žių ne­ga­li­ma ne­šti į drėg­nas pa­tal­pas. „Sin­te­ti­ka pe­lė­sio ne­su­ge­ria, bet jei su­pe­lys vil­na, jo iš­va­ly­ti ne­bus įma­no­ma. Med­vil­nė la­bai greit pe­li­ja, – tei­gia spe­cia­lis­tė ir pri­du­ria, – lai­ky­ti to­kius au­di­nius pa­tar­ti­na su­lanks­čius po­pie­ri­niuo­se mai­šuo­se ar dė­žu­tė­se.“ Nors med­vil­nę ga­li­ma la­bai ge­rai ap­do­ro­ti, ji ge­rai at­ro­do, bet lai­kant drėg­no­se, ne­vė­di­na­mo­se, ne­šil­do­mo­se pa­tal­po­se ga­li su­pe­ly­ti, o po to teks ir iš­mes­ti.

Kai­li­nius dra­bu­žius bū­ti­na vė­din­ti

Kai ku­rie spe­cia­lis­tai kai­li­nius pa­ta­ria va­ly­ti che­mi­nė­se va­lyk­lo­se iš­kart, vos pa­si­bai­gus šal­ta­jam se­zo­nui. Che­miš­kai va­lo­mi kos­tiu­mi­niai, pal­ti­niai rū­bai, įvai­rūs kai­liai. Ga­li­ma įvai­rias kai­lių dė­mes ban­dy­ti iš­va­ly­ti pa­tiems nau­do­jant spi­ri­tą. Gli­ce­ri­nas ir ac­tas ga­li su­teik­ti bliz­ge­sio se­niems kai­li­niams (vė­liau bū­ti­na nu­va­ly­ti spi­ri­tu su­drė­kin­ta me­džia­ga). At­gau­ti for­mą pa­de­da ir kai­lių šu­ka­vi­mas me­ta­li­nė­mis šu­ko­mis.

E. Ne­meikš­tie­nė pa­brė­žia ir ga­ri­nių ly­gi­ni­mo sis­te­mų pri­va­lu­mus. Anot jos, ga­rai pa­de­da at­nau­jin­ti spal­vą, išei­na dul­kės ir pan. Net jei ir nė­ra dra­bu­žis va­ly­tas che­miš­kai, jį ga­li­ma iš­va­ly­ti nau­do­jant ga­ri­ni­mo sis­te­mą, nes ji ir pri­plo­ja, ir pa­ke­lia plau­ke­lį, jei­gu rei­kia.

Paš­ne­ko­vė pa­brė­žia ir dar vie­ną svar­bų bū­dą, pa­de­dan­tį iš­veng­ti ne tik blo­go kva­po, bet ir er­ku­čių. „Kai­lius rei­kia va­ly­ti po dė­vė­ji­mo se­zo­no vien dėl kva­po. Jei jūs pa­lik­sit ne­va­ly­tus kai­lius, tai atė­jus se­zo­nui „kve­pės“ ne­la­bai ma­lo­niai. Kai­lius, kai­li­nius va­sa­rą rei­kia iš­neš­ti lauk, iš­vė­din­ti, nes at­si­ran­da įvai­rių er­ku­čių, o sau­lės spin­du­liai pa­de­da jas pa­ša­lin­ti. Prask­leis­ti rei­kia iš vi­sų pu­sių. Tik ne­lai­ky­ki­te kait­rio­je sau­lė­je, nes ga­li pa­keis­ti spal­vą“, – pa­ta­ria E. Ne­meikš­tie­nė.

Ver­ta pa­gal­vo­ti apie lai­ky­mą ir san­dė­lia­vi­mą

Tin­ka­mai iš­va­lius ir pa­ruo­šus dra­bu­žį, rei­kia pa­gal­vo­ti ir apie lai­ky­mo, san­dė­lia­vi­mo są­ly­gas. Ge­riau­sia lai­ky­ti da­bar pa­pli­tu­sio­se rū­bi­nė­lė­se, ku­rio­se vis­ką ga­li­ma su­dė­ti į dė­žu­tes, kad ne­dul­kė­tų ir ne­si­mai­šy­tų. Spe­cia­lis­tai ne­pa­ta­ria su­spaus­ti dra­bu­žių. Spau­di­mas, lanks­ty­mas ken­kia na­tū­ra­lioms ir ypač dirb­ti­nėms odoms, nes su­len­ki­mo me­tu at­si­ra­dęs lū­žis ga­li ir ne­ding­ti. Su E. Ne­meikš­tie­ne kal­ban­tis apie įvai­rias lai­ky­mo są­ly­gas, pra­šne­ko­me apie pa­pli­tu­sius va­kuu­mi­nius mai­šus, lei­džian­čius tal­piai su­dė­ti dra­bu­žius, pra­ver­čian­čius ke­lio­nė­se ir pan. Ne­pai­sant tei­gia­mų at­gar­sių apie šį pro­duk­tą, E. Ne­meikš­tie­nė jį ver­ti­na at­sar­giau: „Va­kuu­mi­niai mai­šai vis­ką pa­kei­čia, to­dėl re­ko­men­duo­čiau tik tiems žmo­nėms, ku­rie tik­rai ne­tu­ri vie­tos, skir­tos dra­bu­žių lai­ky­mui. Šiais lai­kais žmo­nės ne­kau­pia dra­bu­žių – ma­da praė­jo ir me­ta lauk. To­dėl ir me­džia­gos ne­la­bai stip­rios – teks­ti­lės pra­mo­nė yra suin­te­re­suo­ta ne­ga­min­ti bran­gių au­di­nių. Dra­bu­žių ne­ga­li­ma su­grūs­ti, nes pa­ti me­džia­ga, siū­lės, for­ma kei­čia­si.“

Ver­tė­tų at­si­žvelg­ti ir į skir­tin­gų au­di­nių lai­ky­mą vie­no­je vie­to­je. Oda, kai­liai tu­ri spe­ci­fi­nį kva­pą, to­dėl se­zo­ni­nius dra­bu­žius rei­kė­tų įvilk­ti į mai­šus. Spe­cia­lis­tai pa­ta­ria to­kių au­di­nių lai­ky­mui ne­nau­do­ti plas­ti­ki­nių mai­šų, ge­riau – tan­kios me­džia­gos. „Jei de­dat į plas­ti­ki­nius, tai ga­li­te ir ne­tvar­ky­ti, ne­va­ly­ti prieš san­dė­lia­vi­mą, su­tvar­ky­si­te pa­va­sa­rį, nes tik­rai rei­kės“, – juo­kau­ja pa­šne­ko­vė.

Ne­pa­to­gu­mų iš­trau­kus se­zo­ni­nius dra­bu­žius ke­lia ne tik kva­pas ar pa­ki­tu­si for­ma. Er­ku­tės ir kan­dys ga­li au­di­nį su­ga­din­ti ne­pa­tai­so­mai. Nuo jų ap­si­sau­go­ti ga­li­ma nau­do­jant tiek che­mi­nes, tiek na­tū­ra­lias prie­mo­nes. E. Ne­mekš­tie­nė pri­si­me­na pe­ly­ną, ta­ba­ką, apel­si­no žie­ve­lę, įvai­rius mui­lus ir pri­du­ria, kad šiais lai­kais kan­dys re­tai be­si­tai­ko į spin­tas. „Kan­dys jų net ne­lie­čia – kruo­pas, ar­ba­tą val­go, – šyp­te­li pa­šne­ko­vė, – ne­bent bran­ges­nės me­džia­gos (kaš­my­ras, la­mos vil­nos) ga­li dar su­do­min­ti, to­dėl rei­kė­tų sau­giau pa­dė­ti.“

Kaip pri­žiū­rė­ti ba­tus?

Ba­tų prie­žiū­ra – tik­rai kas­die­nis dar­bas, rei­ka­lau­jan­tis dė­me­sio ir iš­ma­ny­mo. Tie­sa, prieš de­dant į spin­tas, juos taip pat rei­kia iš­va­ly­ti – ir vir­šų, ir vi­dų. Kar­tais ava­ly­nė te­pa­ma įvai­riais kre­mais, pie­nu, grie­ti­nė­le, gli­ce­ri­nu, nes su­minkš­ti­na odą. Pa­si­tai­ko, kad sie­kiant efek­ty­ves­nio bliz­ge­sio, nau­do­ja­mas kiau­ši­nio bal­ty­mas ar švie­žiai nu­lup­to apel­si­no žie­vė. Va­ly­mui tin­ka ir so­da, ji pa­nai­ki­na ne­ma­lo­nų kva­pą. Ga­li­ma va­ly­ti ir su drus­ka, mat ji nai­ki­na gry­be­lius ir bak­te­ri­jas. Tai­gi bū­dų ir prie­mo­nių es­ti pa­čių įvai­riau­sių, te­rei­kia jo­mis pa­si­nau­do­ti.

Kaip ir ap­ran­gos, taip ir ava­ly­nės prie­žiū­rai svar­bi lai­ky­mo vie­ta, nes ba­tai ga­li pra­ras­ti for­mą. „Ge­riau­sia dė­ti į dė­žu­tes, o veng­ti rei­kė­tų plas­ti­ki­nių mai­še­lių. Ge­riau pa­lik­ti at­vi­ro­se pa­tal­po­se“, – pa­ta­ria mo­ky­to­ja.

Pri­žiū­rint dra­bu­žius ar ava­ly­nę, bū­ti­na skai­ty­ti eti­ke­tes ir va­do­vau­tis inst­ruk­ci­jo­mis, nes jo­se daž­niau­siai nu­ro­do­ma, kaip ga­li­ma elg­tis su įsi­gy­tu daik­tu ir ko­kios prie­žiū­ros jis rei­ka­lau­ja. Re­ko­men­duo­ja­ma ypač pai­sy­ti tem­pe­ra­tū­ros nu­ro­dy­mų skal­biant, nes me­džia­gos ki­to­kios nei bu­vo prieš ke­lias­de­šimt me­tų, o ma­mų ar mo­čiu­čių pa­tir­tis ne­be vi­sa­da ga­li pa­gel­bė­ti. „Me­džia­gos da­bar la­bai silp­nos, to­dėl to plo­vi­mo rei­kė­tų kuo ma­žiau. Ge­riau pa­tiems daž­niau praus­tis, ne­gu rū­bą nuo­lat plau­ti, nes plo­vi­mas dar la­biau silp­ni­na“, – šmaikš­tau­ja E. Ne­meikš­tie­nė. Kas­die­nė dra­bu­žių ir ba­tų prie­žiū­ra yra ne vie­nin­te­lis da­ly­kas, le­mian­tis tai, ko­kio­mis nuo­tai­ko­mis pa­si­tik­si­te nau­ją se­zo­ną. Tai, ko­kią ap­ran­gą ir ava­ly­nę ra­si­te pri­klau­so ir nuo lai­ky­mo vie­tos ir bū­dų – jei ne­tu­ri­te ge­rų san­dė­lia­vi­mo są­ly­gų ir ži­no­te, kad po se­zo­no ga­li bū­ti tie daik­tai pri­si­gė­rę įvai­rių kva­pų, tai ga­li­te ir prieš nau­do­ji­mą, bet ta­da bus sun­kiau pa­nai­kin­ti ir kva­pą, ir dė­mes, ir pan.

Dra­bu­žių prie­žiū­ros ir lai­ky­mo ypa­tu­mai:

- at­si­ra­du­sias dė­mes bū­ti­na va­ly­ti iš kar­to – ne­lau­ki­te ki­to se­zo­no;
- skal­biant, ly­gi­nant va­do­vau­ki­tės eti­ke­tė­se pa­teik­ta in­for­ma­ci­ja;
- dė­mes leng­viau va­ly­ti au­di­nį su­drė­ki­nus, o po to nau­do­jant che­mi­nes ar na­tū­ra­lias prie­mo­nes;
- ypa­tin­ga prie­žiū­ra rei­ka­lin­ga na­tū­ra­laus pluoš­to au­di­niams;
- na­tū­ra­lų šil­ką, vil­ną ga­li­ma plau­ti nau­do­jant šam­pū­ną;
- vis­ko­zės, esant di­de­liam vė­jui, ne­ka­bin­ki­te ant vir­vės – iš­si­tam­pys;
- med­vil­nės ne­neš­ki­te į drėg­nas pa­tal­pas, nes su­pe­lys – ge­riau lai­ky­ki­te sau­sai po­pie­ri­nė­se dė­žu­tė­se;
- kai­lius va­ly­ti rei­kia iš­kart po se­zo­no, ga­li­mas che­mi­nis va­ly­mas, va­sa­rą pa­tar­ti­na iš­vė­din­ti lau­ke;
- sau­gant dra­bu­žius ki­tam se­zo­nui, ge­riau­sia juos lai­ky­ti de­žu­tė­se, tan­kaus pluoš­to mai­šuo­se, bet ne plas­ti­ki­niuo­se;
- ne­pa­tar­ti­na rū­bų su­spaus­ti, su­grūs­ti (pvz., va­kuu­mi­niuo­se mai­šuo­se), nes jie ga­li pra­ras­ti for­mą, prair­ti siū­lės;
- ba­tus bū­ti­na va­ly­ti – ne tik ba­to išo­rę, bet ir vi­dų.