Darbas darbovietėje, kurios nekenčiate, gali prilygti smurto formai.
Paprastai tai nereiškia, kad iš darbo grįžtate su kruvina nosimi ar mėlyne po akimi, nors, kaip rodo Jeremy Clarksono „peštynių“ pavyzdys, kartais gali nutikti ir taip. Dažniausiai tai būna tam tikra psichologinė, lėtai besikaupianti kankynė, kai jūsų gyvenime pradeda dominuoti darbas ir ne iš gerosios pusės.
Tai gali nulemti tironiškas viršininkas, priekabiaujantys kolegos, bendradarbių spaudimas ar gyvenimą nuodijanti korporacinė kultūra, kai pati organizacija vadovaujasi neteisingomis vertybėmis.
Tokio darbo rezultatas – jaučiatės pakirstas, neįvertintas, pažemintas, nelaimingas ir, svarbiausia, įkalintas. Žinoma, jūs nesate įkalintas tiesiogine prasme ir galite tiesiog išeiti iš darbo. Tačiau, kaip ir slegiančių santykių atveju, gali praeiti daug laiko, kol suvoksite, kad tai jums kenkia ir kad jums reikia išeiti.
Taigi kokie ženklai rodo, kad darbovietėje patiriate psichologinį smurtą?
Neturite draugų už darbovietės ribų. Iš tikrųjų beveik į visus laisvalaikio renginius einate su savo kolegomis. Jaučiate kaltę (arba jums atrodo, kad daug ką praradote), kai praleidžiate bendradarbių susibūrimus ir socialines progas. Dar blogiau, jeigu apie tai susimąstote ir suvokiate, kad iš tikrųjų jūsų kolegos jums ne itin patinka. Tuomet pasijuntate kaltas, kad taip pagalvojote.
Jūsų viršininkas, įmonė ir netgi kolegos kontroliuoja jus pinigais. Jums nuolat primenama, kad jums mokamas labai geras atlyginimas, ir šiuo argumentu pateisinamas kiekvienas nepagrįstas jums keliamas reikalavimas. Keista, tačiau palyginę savo atlyginimą su kolegų užmokesčiu, pamatote, kad visai nereikia daug uždirbti, kad šis darbas būtų atliktas.
Jaučiate nuolatinį poreikį įrodyti save. Kai tai padarote, jaučiatės pasaulio viršūnėje. Jei ne, jums atrodo, kad tai jūsų kaltė. Jūs vėl nuvylėte savo įmonę ar viršininką. Dar daugiau, jūs nusivylėte savimi. Niekas taip nesupyktų ir nenusiviltų, jeigu tik darbe pademonstruotumėt savo geriausius įgūdžius.
Prezenteizmas. „Išeini per anksti“, - sako jums kolega, kai susiruošiate baigti darbą 18 val. 55 min. Jūsų viršininkas panašiai priekaištauja, kai atvykstate į darbą 8 val. 45 min. Be to, nuolat sulaukiate didžia dalimi nereikšmingų elektroninių laiškų ir skambučių srauto, esate darbe, ar ne.
Neturite supratimo, ką reiškia „gerai“. Tačiau žinote, ką reiškia „blogai“, nes taip dirbate didžiąją laiko dalį. Laukdamas atsakomosios reakcijos, susigūžiate. Žinoma, jūsų viršininkas niekada aiškiai nepasakys, ko iš tikrųjų nori, nes jūsų laikymas tamsoje yra viena iš kontrolės formų. Kartais tikrai padarote darbą, kurio niekas negali kritikuoti. Tačiau kai taip nutinka, žmonės išreiškia savo pritarimą nieko nesakydami.
Jums nuolat primenama, kaip jums pasisekė, kad dirbate šį darbą. Jums sakoma, kad jūsų įmonė šioje srityje yra pati geriausia, kad yra dešimtys žmonių, kurie trokšta atsidurti jūsų vietoje. Galiausiai jums pareiškiama, kad jums niekur kitur nepavyktų įsidarbinti.
Jūsų dažnai prašoma atlikti „nepatogius“ darbus. Tai gali būti etinių dvejonių keliantys prašymai, pavyzdžiui, apkaltinti dėl klaidos savo pavaldinį ar pasirinkti tiekėją, kuris yra jūsų viršininko bičiulis. Kartais jūsų prašoma pasielgti neteisėtai, pavyzdžiui, pasirašyti faktūras, kurios, jūsų žiniomis, neatitinka orderių. Galiausiai prašymai netgi gali būti žeminantys, pavyzdžiui, atlikti darbą, kuris yra kur kas žemiau už jūsų atlyginimo kartelę. Žinoma, jei tokiam darbui pasipriešinsite, žmonės juoksis ir sakys, kad pučiate burbulą iš nieko.
Jaučiatės patekęs į spąstus. Nors nekenčiate savo darbo ir kas rytą su nerimu einate į darbą, neturite supratimo, net kaip pradėti ieškotis kito darbo. Jaučiate, kad šis darbas jums yra viskas, nes jūsų likęs gyvenimas yra nieko vertas. Esate įkalintas finansiškai, nes jums reikia pinigų. Tikite, kad jūsų įmonė yra puiki ir jums suteikia trokštamą statusą. Esate įstrigęs karjeros prasme, nes manote, kad niekas kitas jūsų nesamdys.
Neišnaudojate visų atostogų. Neimate tiek atostogų, kiek jums priklauso, nes jaučiatės kaltas, kai nebūnate darbe. Tai reiškia, kad atostogaudamas galvojate tik apie darbą. Kai praėjusį kartą atostogavote Tailande, jūsų viršininkas skambino tris kartus dėl nereikšmingo reikalo. Užuot atsiprašęs, kad jus pabudino, jis kažką murmėjo apie betvarkę, kurią palikote prieš išvykdamas.
Daug svajojate. Dažniausiai tai būna nerealistiškos fantazijos apie tai, kaip jūsų viršininkas žūsta per paslaptingą sklandytuvo avariją (jūsų viršininkas neskraido sklandytuvais), ar kaip parašote naujus „50 pilkų atspalvių“ (jau parašėte pirmus penkis puslapius ir pats sau pripažinote, kad E. L. James skamba kaip V. Nabokovas). Kadangi jaučiatės įkalintas, laiką leidžiate svajodamas, užuot parašęs savo CV ar kreipęsis į įdarbinimo konsultantus.
