Iš pradžių mums atrodė, kad rekordinis kiaušinių kainų augimas prieš pat šv. Velykas – tik dar vienas būdas išbandyti žmonių kantrybę. Kiek vėliau paaiškėjo priežastis – nauja Europos Sąjungos (ES) Vištų gerovės direktyva dėl vištų dedeklių laikymo sąlygų, tad kiaušinių kainos augo visoje Europoje.
Žinoma, skausmingiausias šis augimas buvo gyventojams tų šalių, kurių pajamos yra mažiausios, vadinasi, ir Lietuvai.
Vidutiniškai ES kiaušinių kainos nuo metų pradžios išaugo 43 proc., kovo mėnesį kainų augimo tempai paspartėjo. Nuo 2012 m. pradžios kainos išaugo 21 ES šalyje, didžiausias augimas užfiksuotas Čekijoje (94 proc.), Lenkijoje (89 proc.), Slovakijoje (79 proc.). Keturiose šalyse – Jungtinėje Karalystėje, Švedijoje, Suomijoje ir Maltoje – kiaušiniai atpigo 0,3–4,1 proc.
Lietuvoje kiaušinių kainos padidėjo 58 proc. (daugiau nei vidutiniškai ES), o pagrindinis augimas buvo fiksuojamas kovo mėnesį. Tačiau, paskutiniais duomenimis, Lietuvoje kiaušinių kainos vis dar yra 3,8 proc. žemesnės nei ES vidurkis, tačiau viršija kiaušinių kainas kitose Baltijos šalyse (Latvijoje – 165 eurų už 100 kg, Estijoje – 132 eurų už 100 kg, Lietuvoje – 189 eurai už 100 kg).
Mažmeninės kiaušinių kainos Lietuvoje šiuo metu yra 6–7,5 Lt už 10 vienetų, prieš šv. Velykas paskelbus lietuvių taip mėgstamas akcijas, dešimtį kiaušinių buvo galima nusipirkti už kiek daugiau nei 5 litus.
Kainos nebekris
Ekonomistų nuomone, reikėtų tikėtis ne kiaušinių kainų mažėjimo, o tik to, kad jos daugiau nebedidės. Prekybininkai sako, kad pabrangimas su šventiniu laikotarpiu nebuvo susijęs.
Kai kurie specialistai pastebi, kad Lietuva – viena tų šalių, kuriose kiaušiniai brango sparčiausiai. Pasak vadybos konsultanto Justo Gavėno, įtakos tam turėjo ir patys pirkėjai.
„Kainų augimą labiau lemia panikos arba deficito nuojautos“, – teigė jis. Kiaušiniai Lietuvoje brangesni ir dėl vieno didžiausių ES pridėtinės vertės mokesčio.
Anot prekybininkų, kiaušinių kainos augo tik dėl to, kad, įsigaliojus Vištų gerovės direktyvai, Europoje sumažėjo jų pasiūla. Ir Lietuvoje, ir Europoje vištos, kurioms neliko vietos pagerintuose narvuose, buvo sunaikintos.
Ant visų parduodamų kiaušinių turi būti žymuo, kurį sudaro skaičių ir raidžių seka. Pirmasis skaičius nurodo vištų dedeklių laikymo būdą, kuris pažymėtas kodu 1, 2, 3 arba 0. Nuliu žymimi ekologinėmis sąlygomis auginamų vištų kiaušiniai; 1 reiškia, kad vištos laikomos laisvai, t. y. gali vaikščioti lauke; 2 – kad vištos laikomos ant kraiko (tai paukštynuose, fermose laisvai vaikščiojančios vištos); 3 reiškia, kad vištos laikomos narvuose (nuo šių metų pradžios – patogesniuose). Nors laisvai laksčiusių vištų gyvenimo sąlygų nereikėjo keisti – viskas liko kaip buvę, tačiau pabrango ir šie kiaušiniai. Jie už įprastus kiaušinius taip ir liko brangesni keliais litais.
Be to, kiaušiniai skirstomi į kelias svorio kategorijas: XL – labai dideli (73 g ir didesni), L – dideli (63–73 g), M – vidutiniai (53–63 g), S – maži (iki 53 g). Svorio kategorijos turi būti pažymėtos ant kaušinių pakuočių. Galima fasuoti ir skirtingų A klasės dydžių kiaušinius, tada ant pakuočių turi būti nurodyta, jog tai – skirtingų dydžių kiaušiniai.
Tačiau, kaip jau minėjome, kilusi panika leido neadekvačiai pabranginti visus kiaušinius. Pasak ekonomistų, kiaušinių kainų šuolis nėra visiškai adekvatus susiklosčiusiai rinkoje padėčiai, ir tuo pasidomėti turėtų ne tiek ekonomistai, kiek konkurencijos tarnybos.
Kaip viskas prasidėjo?
Daugelis žmonių, išgirdę, kad kiaušinių, kurių reikia ne tik šv. Velykų stalui papuošti, bet ir daugeliui nebrangių kasdienių patiekalų, kainos pakilo dėl vištų gerovės, ėmė piktai ironizuoti, kad vištų gerovė vertinama labiau nei žmonių. Tačiau taip jau yra, kad Europoje dažniau naudojama sąvoka gyvūnų gerovė, nei Lietuvoje – žmonių gerovė. ES dokumentuose sakoma, kad gyvūnų gerovės samprata yra susijusi su požiūriu, kad morališkai priimtina naudoti ūkinius gyvūnus maistui, drabužiams, darbui, eksperimentiniams ir kitiems mokslo tikslams, pramogoms ir kitose srityse, tačiau vengiant nereikalingų kančių suteikimo gyvūnui.
Gyvūnai yra jautrios būtybės, gebančios jausti skausmą, kentėti, turinčios individualius poreikius, tai įvertinant Europos Sąjungos šalyse pripažįstama gyvūnų gerovės svarba etiniu, socialiniu ir ekonominiu aspektu.
Europos Sąjungoje, atsižvelgiant į mokslo pasiekimus ir naujoves, siekiama kuo aukštesnių gyvūnų gerovės standartų, ūkiniams gyvūnams, gyvūnams naudojamiems eksperimentiniams ir kitiems mokslo tikslams, gyvūnams augintiniams, laukiniams ir laikomiems nelaisvėje gyvūnams, zoologijos soduose ir kt.
Gyvūnų teisės
Gyvūnų gerovės reikalavimų privaloma laikytis gyvūnų laikymo, naudojimo, transportavimo, pardavimo, skerdimo metu, taip pat atliekant kai kurias veterinarines procedūras.
Pati gyvūnų gerovės sąvoka kilo XX a. pabaigoje Jungtinėje Karalystėje, kur buvo įkurta Ūkinių gyvūnų gerovės Taryba, paskelbusi pirmąsias rekomendacijas, kaip elgtis su gyvūnais. Rekomendacijose akcentuota, kad ūkiniai gyvūnai „turi teisę apsiversti, prižiūrėti save, prigulti ir ištiesti galūnes“ ir .t. t. Šie principai vėliau buvo detalizuoti ir tapo žinomi kaip „Penkios gyvūnų laisvės“.
Laisvė nuo troškulio ir alkio reiškia, kad gyvūnai turi turėti priėjimą prie gėlo vandens, pašaro atsižvelgiant į gyvūno rūšį, amžių, fiziologinę būklę ir, kad būtų patenkintas vandens ir maisto medžiagų kiekis gyvūno normaliai kondicijai ir sveikatingumui palaikyti. Laisvė nuo nepatogumo – užtikrinti tinkamą aplinką, įskaitant pastogę, apsaugą nuo nepalankių oro sąlygų.
Laisvė nuo skausmo, sužalojimo ir ligos – gyvūnams turėtų būti suteikiama veterinarinė pagalba, įskaitant prevencines priemones nuo ligų ir sužalojimų. Laisvė išreikšti normalų elgesį – atsižvelgiant į gyvūno rūšį turėti galimybę natūraliai elgtis, turėti pakankamai erdvės judėjimui, turėti galimybę turėti socialinius ryšius su kitais gyvūnais.
Laisvė nuo baimės ir streso reiškia, kad gyvūnai turi būti prižiūrimi ir laikomi tokiomis sąlygomis, kad išvengtų bereikalingo streso.
Beje, kaip tik Didžiojoje Britanijoje veikia Vištų gerovės fondas, kuris skatina vištas auginti humaniškai, laisvai ir platina šias idėjas visame pasaulyje. Vienas šio fondo globėjų – garsusis virėjas Džeimis Oliveris.
Sunkus gyvenimas
Prieš priimant Vištų gerovės direktyvą šie paukščiai Lietuvoje ir daugelyje kitų ES šalių gyveno tikrai nekaip – mažinant gamybos sąnaudas, jos būdavo tiesiog sugrūdamos vos ne viena kitai ant galvos.
Iki šių metų pradžios galiojo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymas, kuris nustatė minimalius reikalavimus vištoms dedeklėms laikyti. Tačiau tikriausiai daugelis per televizorių esate matę paukštyno vaizdą, kai vištų gardas toks pilnas, kad kai kurių paukščių net galvos vidun netelpa.
Nežinia, kaip ten buvo iš tikrųjų, tačiau vienai dedeklei vištai turėjo tekti ne mažiau kaip 10 cm lesyklos lovelio ilgio, jeigu naudojamos apvalios lesyklos, ir ne mažiau kaip 4 cm lesyklos pločio, jei naudojama cirkuliarinė lesykla. Taip pat 15 cm laktos, viename kvadratiniame metre turėjo būti laikomos ne daugiau kaip 9 vištos, narvai įrengti keliais aukštais, tad vištos tuštindavosi viena kitai ant galvos ir t. t.
Paėmus liniuotę ir įsivaizdavus vištą, nesunku įsivaizduoti, kaip jos ten gyveno. Be to, kiaurą parą paukštynuose tvyrojo didžiulis triukšmas – jį kėlė ir ventiliatoriai, ir nepatenkintų vištų kudakavimas, nors triukšmo lygis taip pat turėjo būti kontroliuojamas. Be to, kad ir kaip būtų keista, vištos, tokie, rodos, taikūs paukšteliai, tačiau linkusios peštis, o ypač esant netinkamoms gyvenimo sąlygoms.
Daugelis žmonių laikosi nuomonės, kad gyvūnai gimę tarnauti žmonėms, tačiau pažiūrėjus tokių vaizdų kai kuriems žmonėms bent trumpam dingsta noras valgyti ne tik vištieną, bet ir kiaušinius...
Vištų kankynės baigėsi?
Lietuvos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos laikinai einantis Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vedėjo pareigas Egidijus Mecelis pritarė palyginimui, kad iki šiol vištos gyveno kaip perpildytame visuomeniniame transporte. Be to, tokiomis sąlygomis jos turėjo atlikti ne tik visas fiziologines funkcijas, bet, kaip juokais pridūrė pašnekovas, dar ir išdirbti „visą darbo dieną“.
Vištos neturėjo atskirų lizdų, kur galėtų ramiai patupėti ir padėti kiaušinuką – kiaušiniai joms byrėdavo kaip papuola ir iškart nuriedėdavo į konvejerį. Maža to, kad ankšti, narvai dar būdavo ir pasvirę, kad kiaušiniai iškart nuriedėtų ir nereikėtų samdyti daugiau žmonių jiems surinkti iš lizdų. Be to, vištos kaip ir katinai pagal savo fiziologinius poreikius turi pagaląsti nagus, pasikapstinėti, tačiau tokios galimybės jos taip pat neturėjo.
Tokia padėtis vištų pramonėje, pasak E. Mecelio, susiklostė tuomet, kai ėmėme gyventi geriau, pakilo kiaušinių paklausa, ir jų reikėjo vis daugiau.
Tačiau, pasak gyvūnų gerovės specialisto, tai šiais laikais nėra argumentas – gyvūnas negali pats apsiginti, todėl juo turi pasirūpinti žmogus, ir iš jo reikia imti tik tai, kas būtina, be reikalo jo nekankinant. E. Mecelis patikino, kad dabar jau visos vištos Lietuvoje gyvena „žmoniškesnėmis sąlygomis“.