Vis dėlto didesni, be to, geresnio dirvožemio plotai ir galimybė išpešti iš jų kuo daugiau finansinės naudos nėra dingstis vietos ūkininkams gudrauti nusikalstant gamtai – ją įžūliai ar slapčiomis teršiant žemės ūkio atliekomis.
Ir Urbano Brunsbergo, ir Hakano Valstedto ūkiuose – tarsi rūpestingo gydytojo kabinete, kur atidžiai stebimas paciento, šiuo atveju – aplinkos, kurioje ir šalia kurios ūkininkaujama, pulsas.
Teršalų citadelė – izoliuota
Mišrus Hakano ir Gunei Valstedtų ūkis – šalia Svartano upės. Kokių priemonių sutuoktiniai ėmėsi, kad per gruntinius vandenis upės neterštų ūkininkavimo atliekos?
Pirmiausia Hakanas nuveda prie tarp ūkinių pastatų stovinčio traktoriaus, prie kurio prikabintas agregatas su azoto jutikliu, trąšų bei pesticidų įterptuvu. Traktoriaus ratai – ant betono rėžių. Šie kartą per trejus metus pakeliami ir atkasamas žemės plotas po jais. Atsiveria mėšlo ir šiaudų mišinio puvinys. Tada dar į jį dedama šiaudų, šiek tiek šviežio mėšlo, viskas permaišoma ir užkasama.
Hokanas paaiškina, kad tokio turinio duobės dugnas ir kraštai iškloti moliu – jis sulaiko teršalus, kurie suteka, kai šioje vietoje plaunama žemės ūkio technika. Išplautus pesticidų ir kitų teršalų likučius per ilgą laiką sudoroja mėšlas, sumaišytas su šiaudais. Tik šioje, nuo upės atokioje vietoje – daugiau niekur kitur! – plaunama žemės ūkio technika.
Kiaulių rūmai
H. ir G. Valstedtų ūkis – mišrus: augalininkystės ir gyvulininkystės. Sutuoktiniai jį pirko. Dirba 135 ha žemės. Augina žieminius kviečius, avižas, vasarinius miežius, žirnius, bulves, žieminius rapsus, linus. Pastaruosius – dėl sėmenų aliejui spausti.
Dešimtyje kiaulidžių – po 440-480 paršų bei kiaulių. Sutuoktiniai iš kito ūkininko perka apie 30 kilogramų sveriančius paršelius, juos peni apie 100 dienų. Nupenėtus iki 115-130 kilogramų parduoda supirkėjams. Per dieną kiaulės priauga apie 950 gramų. Jos penimos savo ūkio žirniais, grūdais, taip pat duonos bei pieno pramonės atliekomis – duona, išrūgomis, pieno indų nuoskalavomis. Pašaras papildomas mineralais, vitaminais, aminorūgštimis, baltymais. Per metus ūkyje nupenima apie 15 tūkst. kiaulių.
Kiaulidžių išorė – tarsi rūmų: šviečia tinkuotos sienos, stogai, dailūs langai, durys. Akmenėlių apie sienas pribarstyta, švara tviska. Lyg ne kiaulės, o labai tvarkingi, pasiturintys žmonės už šių sienų gyventų. Ir viduje švaru. Robotas išvalo. Jis ir kiaules pašeria.
Srutos skiedžiamos ir pumpuojamos
„Fermose tik vienas žmogus triūsia. Iš viso ūkyje dirba puspenkto žmogaus“, – sako Hakanas. Ir aprodo srutų surinktuvus – du didžiulius betoninius rezervuarus. Vienas atviras, kitas kaip palapinė – dengtas į brezentą panašiu stogu, jame – dvi atviros angos. Į vieną mėšlo talpyklą dar neprilijo – kiaulių mėšlas dar neatskiestas. Kita talpykla prilyta ir mėšlas čia atskiestas, kiek reikia. Tad srutos ir uždengtos, kad lietaus vandens perteklius jo neišplautų į aplinką. Pro angas jos vėdinasi. Kiaulių mėšlas taip skiedžiamas, kad mažėtų fosforo ir azoto koncentracija jame, taigi ir aplinkos tarša. Maža to: srutos saugiai naudojamos, mat iš talpyklos į laukus ne gabenamos, o pumpuojamos plačia, labai ilga žarna, kuri, kai reikia, prijungiama prie talpyklos. Pasak Hakano, žarna galima tręšti trijų kilometrų spinduliu.
Be to, ūkininkas įrengęs fosforo lagūną. Į ją iš dirvos suteka fosforo likučiai.
Gamina pašarą arkliams
Ūkio statinius – tris gyvenamuosius namus, remonto dirbtuves, bulvių sandėlį, kiaulides, grūdų džiovyklą – šiluma aprūpina savas centralizuoto šildymo įrenginys, kūrenamas šiaudais, kitomis ūkinėmis atliekomis.
G. ir H. Valstedtų šeimos ūkio produkcijos apyvarta – 25 mln. Lt per metus. Čia užauginta kiauliena – ekologiška.
Ekologiška ir gerokai toliau ūkininkaujančių Urbano ir Ronėj Brunsbergų jautiena – jie augina mėsinius galvijus. Ekologiškas ir jų gaminamas arklių pašaras – vienokių ar kitokių žolių mišiniai, nelygu, kokios veislės žirgams jie skirti. Supakuotas maišuose po kelias dešimtis kilogramų, jis parduodamas čia pat, ūkyje, esančioje parduotuvėje kartu su šiems gyvūnams skirtais ėdalo papildais, priežiūros reikmenimis. Arklių pašaras eksportuojamas į ir Didžiąją Britaniją. Dažnas Švedijos gyventojas laiko žirgus pramogai – pats jodinėja arba kitiems suteikia tokį malonumą.
Ekologiška mėsa paklausi, nors labai brangi
Važiuodamas Švedijos keliais dažniau pamatysi besiganančius žirgus, o ne karves, avis ar kitus naminius gyvulius. Tačiau neskubėtina daryti išvados, kad šalyje mažai kas juos augina. Atokiai nuo pagrindinio kelio esanti U. ir R. Brunsbergų ferma tai patvirtina. Šiltuoju metų laiku jų žindenės su jautukais būna tai tvarte, tai lauke: iš vienos vietos į kitą galvijai nueina, kai panori. O jaučiai šiuo metų laiku įkurdinami vasaros rezidencijoje – atviro tipo tvarte ir ėda šieną.
Švedai vertina vietinę ekologišką mėsą ir negaili tokiai pinigų. Apskritai jų maisto produktai labai švieži, gardūs ir, justi, sveiki. Antai jų parduotuvinis 1,5 proc. riebumo pienas atrodo gardesnis ir riebesnis už kartais Lietuvos parduotuvėse ar ūkininkų turgeliuose įsigyjamą 2,5 proc. ar dar riebesnį pieną. Jų duona ar batonas – neišsausinti, kad trupėtų lyg smėlis, išduodami, jog pagailėta produkto kokybę garantuojančių medžiagų. Švedija – sąžiningos ekonomikos šalis.
Dažno Švedijos ūkininko – ne tik Hakano ir Teri Ly Eriksonų, Hakano ir Gunei Valstedtų, Urbano ir Ronėj Brunsbergų – kieme matyti biojėgainė, kūrenama ūkinėmis atliekomis, ūkį aprūpinanti šiluma, kartais ir elektra.
Įdomu, kad aplankytų stambių ūkių savininkai turi po tris arba keturis vaikus, dviejų iš šių ūkininkų žmonos – užsienietės: Hakano Eriksono – amerikietė, Urbano Brunsbergo – australė.
